Nusiposėdžiavusieji aptarinėjo sodžiaus tuštėjimo metą, apgailėdami dingstančius iš žemėlapių kaimų pavadinimus ir nepastebėjo naujų atgimimo ženklų, jau pastebimų kone visuose regionuose. Kaimas atgimsta, įprasmindamas ir pasirinkdamas tuos pačius vietovardžius.
Į sodžius sugrįžta gyvenimas su jaunomis šeimomis, pasiryžusiomis kitokiai būčiai. Darniam ir sveikam sugyvenimui su gamta, žmonėmis, savimi. Prasidėjo sujudimas kuriant ekologinius kaimus.
Ekologinio kaimo kelyje
Ekologinė sodyba, ekologinė gyvenvietė, ekologinis kaimas. Skamba viliojančiai, tačiau ar vyrauja realus pamatas? Kas tai yra „ekologinė gyvenvietė“ ir kur ją pamatyti? Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorė Rasa Melnikienė sako, kad suspėjo pasinaudoti galimybe dalyvauti Baltijos jūros regiono projekte „Ekokaimų kelias“.
Jame dalyvauja švedai, vokiečiai, lenkai, latviai, rusai, o dabar ir lietuviai, aktyviai savo pavyzdžiu propaguojantys ekologinį ir draugišką gamtai gyvenimo būdą žmonės.
Ekologinių gyvenviečių kūrimo sąjūdis jau prasidėjo, tad šiandien jau galima aptarti šio judėjimo patirtį bei atskleisti plėtros galimybes. Atsivėrė galimybės ir Lietuvos ekologinių kaimų kūrėjams prisijungti prie Baltijos regiono projekto bei skleisti savo patirtį.
Tam ir pasitarnavo instituto surengtas seminaras–diskusija apie ekologinio judėjimo perspektyvas, viziją ir tikslus. Juos pristatydama LAEI tyrėja Živilė Gedminaitė–Raudonė akcentavo, kaip neturint per daug išteklių sukurti kitokį gyvenimą kaime.
Ekologinių kaimų kūrimo užuomazgas aptinkame sulig nepriklausomos valstybės atkūrimo aušra 1990–aisiais. Dabar tokių kaimų ir gyvenviečių priskaičiuotume keturias dešimtis. Judėjimas pamažu įgauna pagreitį, atrasdamas naujų galimybių plėtrai.
Ekologinis kaimas – tai alternatyva dabar klestinčiam ir viską ryjančiam „aukso veršiui“, vartotojiškai ir sumaterialėjusiai visuomenei. Pagrindinė idėja grindžiama darnesniu žmogaus gyvenimu su gamta ir bendruomeniškumo ekologiniame kaime puoselėjimu.
Pasaka virto tikrove
Ekologinio ūkio savininkė, Vilniaus universiteto dėstytoja Zina Gineitienė, atgavusi tėvų žemes, įsikūrė Vilnijos krašte, prie Maišiagalos, Melkio kaime. 16 hektarų – visos jos valdos, susidedančios iš laukų, pievų ir miško – visa, ko reikia žmogaus atgaivai.
Lenkiškas kraštas nesvetingai priėmė naująją gyventoją, pasiryžusią naujomis idėjomis užkariauti apylinkę, suburti bendruomenę, pamokyti žmones prabusti ir gyventi kitaip. Santaroje su gamta, nesivaikant turto, lengvesnio uždarbio, gyvenant iš to, ką pats pagamina, užaugina, sukuria. Tam ji skyrė daugiau nei 20 metų.
– Mano tikslas nuo pradžios buvo altruistinis. Norėjau įkurti sodybą, kurioje savo vietą rastų ir senas, ir jaunas. Darbštus ir talentingas. Norintis išmokti amato, pažinti gamtą. Mokiau žmones pradėti verslą. Ne paskaitomis, teoriškai, o praktiškai. Mano ūkis ekologinis. Jame auginame tai, ko reikia išgyventi. Tvartuose – gyvulių įvairovė.
Karvė, ožkos, avys, paukščiai – sveikai mitybai. Nesiekiu ir nesivaikau jokių pelnų. Reikia tiek, kad išgyventum. Ir išsiverčiame. Iš pradžių jutome vietinių priešiškumą, bet dabar ir jie priprato prie mūsų rengiamų švenčių ir net gyvenimo būdo, – pasakojo socialinių mokslų daktarė Z. Gineitienė.
Mokslininkė ir praktikė parengė paskaitų ciklą, kaip jaunam žmogui pradėti savo verslą. Viena idėjų atsakant į šį klausimą – molinių namų statyba. Aišku, galima parengti paskaitą pasiskaičius teorinių patarimų, bet Zina pati savo rankomis išmėgino tokią galimybę. Pirmiausia sulipdė avidę, po to ir gyvenamąjį namą. Taip ji atgaivino senovinę statybą panaudojant pigias ekologiškas medžiagas – molį, šiaudus, pjuvenas. Būstas nebrangus, šiltas, ekologiškas.
Mokslininkės nuomone, tokie namai kaime pasitvirtintų. Juk juos galėtų statyti visa šeima. Savo sodyboje moteris surengė seminarą apie molinio būsto statybą ir aiškino visą abėcėlę, kaip pakloti pamatus ir išminkyti molį. Seminaro dalyviai vos tilpo erdvioje Zinos sodyboje. Geras pavyzdys sulaukė pasekėjų.
Kas toliau?
Parodžius, kaip sulipdyti molinį būstą, žengta ir toliau. Mokslininkė, pasitelkusi į pagalbą šio senovinio namų statybos būdo meistrus, vėl kvietė į seminarą ir jo smalsiems dalyviams rodė, kaip nutinkuoti medinį namą. Zina įsitikinusi, kad pamažu rodydama kitiems alternatyvios statybos privalumus ji ir pati užbaigs visus savo būsto darbus.
Šiame name ji planuoja įrengti amatų artelę. Tie keliolika hektarų žemės nuosavybės nėra didžioji panacėja Zinai.
Buvo metas, kai ji, mirus vyrui, galvojo ją parduoti, bet gerai pamąsčiusi nutarė ūkininkauti kitaip. Ji dosniai dalijasi žeme su kitais. Dalelę atriekė vienuolynui, padalijo kelioms šeimoms, panorusioms kurtis kaime ir ūkininkauti ekologiškai. Ji didžiuojasi, kad jos puoselėjamame Melkio kaime jau įsikūrė 30 šeimų ir jau gimė penki mažyliai.
Mokslininkė ir ekologinio kaimo įkūrėja Zina puoselėja dar vieną svajonę. Ji nori savo sodžiuje apgyvendinti našlaičius vaikus ir vienišus garbius senjorus. Jos žodžiais tariant, tuose geruose namuose jaunystė ir senatvė rastų sau mielą veiklą, jiems talkintų savanoriai, padedantys įprasminti orų ir visavertį gyvenimą. Kol kas didžiausias kliuvinys tokių namų statybai – leidimas, kurį vilkina išduoti rajono savivaldybė. Moteris nenusimena, sako, pradėsianti statyti, o paskui kas bus, tas bus.
Mokslininkė laukia nesulaukia, kada legaliai savoje žemėje bus galima auginti nepamainomą kultūrą – kanapių pluoštą. Ji jau parengusi edukacinę programą, kaip ūkyje galima panaudoti kanapes ir statybai, ir buičiai, ir maistui, ir vaistui.
Dabar Zina po savo sparnu, atriekusi žemės plotą, priglaudė jaunus studentus, sumaniusius kurti įrangą saulės energijai išgauti ir pritaikyti naudoti buityje. „Saulė teka“ – taip jauni žmonės pavadino savo bendrovę, kuri, pasirūpinusi visais leidimais, jau pradėjo savo veiklą.
Darnioje aplinkoje – sveikos šeimos
Galime aplankyti Širvintų rajone esantį Krunų kaimą. Tai gyvenimui prikeltas baigęs nykti senas sodžius, kur prieš keliolika metų įsikūrė Žitkauskų šeima. Užsibrėžusi tikslą gyventi santarvėje su gamta ir aplinka, laikantis ekologinio gyvenimo būdo, šeima kūrė gerovę aplink save, pasitikėdama savo jėgomis. Medikė Ingrida Žitkauskas subūrė vienminčius ir dabar Krunuose klesti tikras ekologinis kaimelis.
Spėjo užaugti jų sūnūs, kurie tėvų idėjų pradžioje tarsi nepaisė, o dabar jau patys panūdo kurtis savarankiškai. Ingrida su vyru sumanė įkurti dar vieną ekologinį kaimą. Šįkart Naujalaukyje, prie Aukštadvario Trakų rajone.
Ingrida atskleidė ekologinių kaimų galimybes ir vizijas. Pasak medikės, jai labai svarbu, ką jos karta kuria ir ką ketina palikti ateičiai.
– Mes turime didelius lobius ir dar didesnes galimybes juos panaudoti. Pagrindiniai lobiai – žemė ir vanduo. Mes turime daug žemės. Ji, aišku, įkainota, bet jos kaina nėra didelė. Kiekvienas galime nusipirkti bent vieną hektarą, o tiek ir pakanka šeimos ūkiui. Visi koneveikia dirvonuojančią, paliktą žemę. Bet juk labai gerai, kad ji pailsėjusi. Tai didelis privalumas.
Kitas didelis turtas – švarus vanduo. Tad kiekviena šeima gali sau susikurti darnų gražų gyvenimą, tik žmonės to dar nežino. Kuo daugiau ekologinių gyvenviečių rasis, tuo labiau bus išsaugota gamta. Tos sodybos neturi būti didelės – pakanka 1–3 hektarų, tiek, kiek šeima aprėpia apdirbti.
Vienas hektaras žemės gali maistu aprūpinti 10 žmonių, – dalijosi patirtimi Ingrida.
Pasak ekologinio gyvenimo būdo kaime puoselėtojos, gyvenant šeimos sodybose galima puikiausiai verstis bei užsidirbti papildomai ir tapti visapusiškai turtingiems. Tam pasitarnautų ir kitokia švietimo sistema, juk vaikai gali mokytis ir namuose, neskirstant jų laiko į 45 minutes pamokoms. Galima sukurti naują mokyklos modelį, kuris ugdytų laisvas kūrybingas asmenybes.
– Daugelis įsivaizduoja, kad įsikurti kaime reikia daug investicijų. Nieko panašaus. Pas mus kūrėsi jaunos šeimos, atėjusios be pinigų. Atėjo studentai ar tik po vidurinės. Dabar jie turtingi žmonės, nes turėjo idėjų, kuriomis tikėjo, – pasakojo Ingrida.
