Tokiomis mintimis diskusijoje apie emigraciją dalijosi dramaturgas Marius Ivaškevičius, pagal kurio pjesę pastatytas spektaklis apie emigraciją „Išvarymas“.
Kalbėdamas apie emigrantus M. Ivaškevičius išskyrė dvi grupes – vadinamuosius ambicijos ir ekonominius emigrantus.
„Kai diskutuojame apie būdus, kaip stabdyti emigraciją, pirmiausia kalbėkime apie vadinamuosius ambicijos emigrantus, kurie išvažiuoja į pasaulio centrus, nes Lietuvoje neturi kur savęs realizuoti“, - sakė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovybės Lietuvoje organizuotoje diskusijoje dalyvavęs M. Ivaškevičius.
Kūrėjas pabrėžė, kad yra miestai, kurie visada traukia – kaip Paryžius, Niujorkas, Londonas, – ir prisipažino, kad ir pats jaunystėje vos porą kartų neemigravo.
Dramaturgo įsitikinimu, miestu, kuris trauktų, reikia paversti ir Vilnių. Tik tuomet jis bus įdomus kitus pasaulio miestus pasirinkusiems ambicingiems emigrantams.
„Padarykime iš Vilniaus dar vieną Rytų Europos Prahą. Gal skamba ir utopiškai, bet Vilnius tikrai turi galimybę tapti stipriu miestu silpnoje valstybėje. Kad Lietuva niekada nebus pasaulio centras – akivaizdu. Bet kad Vilnius aplink save gali apjungti kažką daugiau, irgi akivaizdu“, - įsitikinęs rašytojas.
M. Ivaškevičius siūlo remtis Baltarusijos pavyzdžiu. „Vilnius sutraukė visą Baltarusijos jaunimo elitą. Turiu nemažai pažįstamų baltarusių, kurių vaikai jau užaugo ir dairydamiesi vietos mokslui žvalgosi į Vilnių, kur veikia Europos humanitarinis universitetas.
Mes galime svajoti apie Vilnių, kaip apie vieną iš Europos centrų. Bet, žinoma, tam Vilnius turi sugrįžti į ten, kur buvo maždaug prieš 100 metų, ir vėl tapti multikultūriniu miestu su daugeliu kalbų ir tautų“, - įsitikinęs kūrėjas.
„Būtina stiprinti ir Vilniaus universitetą. Mat šiandien dauguma tų, kurie neranda studijų kokybės čia, ir važiuoja mokytis į užsienį, mokosi ne pačiuose geriausiuose universitetuose, bet jie vis tiek geresni už mūsų senąjį universitetą“, - tikina M. Ivaškevičius.
Kartu pjesės apie emigrantus autorius pabrėžia, kad visai kitas reikalas – ekonominiai arba, jo žodžiais, nesąmoningi emigrantai.
„Tų žmonių, kurie išvažiuoja iš kaimo Lietuvoje ir persikelia į dar didesnį kaimą kokioje Norvegijoje, man atrodo, mes niekaip nesustabdysime. Sulaikyti juos galime tik augindami gerovę Lietuvoje. Kitų vaistų stabdyti emigraciją nematau“, - įsitikinęs M. Ivaškevičius.
Tiesa, dramaturgo nuomone, Lietuvos valdžiai ir visuomenei taip pat derėtų išplėsti požiūrį apie emigrantus. „Reikėtų nustoti laikyti emigravusius žmones mažiau lietuviais ir pabandyti sukurti virtualią Lietuvą, kad žmogus, kur jis bebūtų, galėtų priklausyti tam, kam jis nori priklausyti“, - mano kūrėjas.
Anot M. Ivaškevičiaus, galimybė balsuoti internetu būtų viena tų galimybių, kurios padėtų emigrantams priartėti prie Lietuvos. Kūrėjas pasisako ir už tai, kad būtų įteisinta dviguba pilietybė.
„Kažkas pajuokavo, kad lietuviški pasai Londono metro turėtų būti dalijami kaip skrajutės. 9 iš 10 jį išmestų į šiukšlių dėžę, o vienas pasiimtų... O kalbant rimtai, nematau prasmės saugoti tą mūsų savotišką nekaltybę ir neįsileisti žmonių, kurie, kad ir gimę kitoje šalyje, nori tapti Lietuvos piliečiais“, - tvirtino M. Ivaškevičius.
Remiantis statistiniais duomenimis, per dešimtmetį iš Lietuvos išvyko 402,9 tūkst. gyventojų.
