Policijos narai vaduojant įkaitus padėti gali įvairiai. Visuomenei per pratybas dažniausiai demonstruojama senovės piratų abordažo technika – greitaeigiu kateriu priplaukiama prie užgrobto laivo, ant borto užmetami kabliai ir policijos pajėgos greitai sulipusios neutralizuoja laivo užgrobėjus. Dažniausiai tuo pačiu metu kiti kovotojai išsilaipina iš sraigtasparnio.
Kitas, rečiau matomas, nes ne toks įspūdingas būdas – slaptas patekimas į laivą. „Aro“ vandens kovotojų grupė ar grupės slapta priplaukia prie laivo, naudodami specialią įrangą narai nepastebimai ir tyliai įsilaipina į laivo denį ir neutralizuoja sargybą. Tuomet prie jų prisijungia ir kiti antiteroristinio padalinio pareigūnai.
Po vandeniu priplaukę prie operacijos vykdymo vietos vandens kovotojai dažniausiai iš jo neišnerdami nusirengia visą nardymo įrangą ir į paviršių iškyla visiškai pasirengę bet kada pradėti kovoti. Nusirengti po vandeniu nėra paprasta. Tam reikia ilgų treniruočių. Be to, visą įrangą reikia pritvirtinti arba paskandinti taip, kad po operacijos ją vėl būtų galima surasti ir naudoti.
Ne visuomet vandens kovotojai operacijoje būna pagrindiniai veikėjai. Jie gali pasitarnauti ir žvalgybiniais tikslais ar iš vandens pridengti intervencinę grupę. Tarkim, uosto pakraštyje sulaikomi nusikaltėliai. Čia vandens kovotojai gali ginklu dengti sausumos intervencinę grupę iš vandens ir užkirsti kelią nusikaltėliams, jeigu jie bandytų pabėgti vandeniu.
Kur plaukti, kai nematai ištiestos rankos?
Vienas iš sudėtingiausių uždavinių plaukikams yra pasiekti operacijos veiksmo vietą. Kitaip tariant, nuplaukti po vandeniu iki laivo ar kitos vietos. Dažniausiai tokios operacijos vyksta naktį, kai saulės šviesa po vandeniu nepatenka. Naudoti prožektorius ar kitą apšvietimo įrangą būtų kvaila – taip iškart išduotum savo buvimo vietą, todėl tenka orientuotis visiškoje tamsoje.
Koviniai plaukikai naudoja specialų prietaisą – taktinę lentą. Ją naudoja ir visus kovotojus veda grupės vadovas. Pagal lentoje esančius prietaisus – kompasą ir gylmatį jis nustato plaukimo kryptį. Jam taip pat reikia atsižvelgti į įvairias paklaidas – sroves, galimus prietaisų gedimus ir kitus niuansus. Nepaisant visų šių sunkumų, „Aro“ vandens kovotojai sugeba labai tiksliai išplaukti į reikiamą vietą. Visiškoje tamsoje ir neišnirę jie gali nuplaukti kelis šimtus metrų ir išnerti tiksliai net prie nedidelės jachtos dydžio laivelio.
Į šaltą vandenį - su mikrofonu ir ausinėmis
Orientavimasis tėra tik viena iš daugelio sudėtingų sąlygų atliekant tokio tipo operacijas po vandeniu. Lietuva - ne Havajai, atliekant užduotis ir treniruotes tenka nerti į vos kelių laipsnių šilumos vandenį. Ir nors kūną dengia neperšlampamas hidrokostiumas, šaltis vis vien netrukus pajaučiamas. Be to, veido oda visuomet būna atvira. Kaip pripažįsta patys vandens kovotojai – šaltis yra viena iš pačių nemaloniausių sąlygų šiame darbe.
Bendraudami po vandeniu narai naudoja specialius sutartinius rankų ženklus.
Esant ypatingoms sąlygoms ir užduotims po vandeniu bendraujama specialiu povandeniniu komunikacijos aparatu, kiekvienas grupės narys turi ausines ir mikrofoną. Tuomet jie gali kalbėtis balsu.
Mirtinas priešas po vandeniu - panika
Per treniruotes ir operacijas narai turi nerti ne tik į atvirus vandenis, bet ir į uždaras erdves, pavyzdžiui, žiemą - po ledu. Būdamas po ledu naras neturi galimybės bet kada išnerti, jam virš galvos yra „stogas“. Dėl šios priežasties plaukikai turi naudoti specialią ir patikimą įrangą, kuri neužšąla net esant žemiausiai vandens temperatūrai. Taip pat jie turi būti stabilios psichikos. Jeigu tokioje situacijoje narai pradeda panikuoti – nelaimės retai kada išvengsi.
Dar sudėtingesnis darbas ir iššūkiai laukia nardant apsemtuose laivuose ir požeminiuose statiniuose. Tai pati sudėtingiausia nardymo rūšis, kuri neretai pareikalauja aukų net tarp patyrusių narų. Reikia pasidžiaugti, kad iki šiol tarp „Aro“ vandens kovotojų tokių nelaimių nepasitaikė. Nardant apsemtuose požeminiuose statiniuose ir nuskendusiuose laivuose naudojama vedlio virvė. Tai iš ritinio išvyniojama virvutė ar plonas metalinis trosas, skirtas nepasiklysti ir surasti kelią atgal.
Vandens kovotojo specialybė - ne silpniesiems
Vandens kovotojų paruošimas yra vienas ilgiausių ir sudėtingiausių policijos struktūroje. Sudėtingas yra ir mokymosi procesas, ir pati įranga, kurią naudoja narai.
Žmogus, norintis tapti vandens kovotoju, pirmiausia turi pereiti „Aro“ atranką, tapti intervencinio padalinio nariu ir tik įgijęs reikiamą kvalifikaciją gali toliau kandidatuoti ir į vandens kovotojus.
Šalia bazinių mokymų šiems kandidatams būtina pereiti papildomą medicininę apžiūrą. Plaukiko bazinis paruošimas trunka dar papildomus metus. Teorinėse paskaitose supažindinama su vandens kovotojo įranga ir ekipuote, vandens kovotojo užduočių organizavimu, įvairių plaukiojimo priemonių tipais, jų sandara, struktūra ir išplanavimu. Gilinamos žinios apie vandens judėjimą, sroves ir kitus gamtinius reiškinius, nes jų neišmanant nebūtų įmanoma atlikti operacijų.
Vėliau mokymai persikelia į baseinus ir natūralius vandens telkinius. Pradžioje plaukikai turi išmokti orientuotis po vandeniu, nustatyti atstumus, dirbti komandoje, plaukti ilgus atstumus ir paviršiuje, ir po vandeniu.
Iš kandidatų reikalaujama, kad jie po vandeniu sulaikę kvėpavimą nuplauktų ne mažiau kaip 50 metrų, o paviršiuje turi įveikti ne mažiau kaip kilometrą. Tiesa, vėliau narai šiuos reikalavimus įgyvendina su kaupu.
Po fizinių ir psichologinių treniruočių narai pradeda ruoštis ir treniruotis įsilaipinti į laivą, jame judėti komandoje ginklu dengiant viens kitą. Taip pat būtina išmokti slapta išsilaipinti į krantą, maskuotis krantinėse ir šalia kranto.
Po daugybės laiko, praleisto treniruočių baseinuose ir lauko vandenyse, kandidatas jau gali vadintis Lietuvos policijos antiteroristinės rinktinės „Aras“ vandens kovotoju. O tai jau išskirtinis titulas.
