Ar politologui tinkamas ir, ko gero, teisingas spėjimas yra pateisinamas prezidentės lūpose? Paprastai valstybės vadovo rango viešo kalbėjimo žanras net sudėtingiausiomis sąlygomis, nepaisant asmeninės nuomonės, įpareigoja kalbėti optimistiškai.
Atviravimai taip pat turi savo ribas, nors žurnalistams tariamai išjungus mikrofonus vis dažniau pasiseka sužvejoti netikėtų aukščiausio rango politikų pasakymų.
Vis dėlto nerašytų prezidentinio kalbėjimo taisyklių pasaulyje vis dar laikomasi.
Kalbant kariniais terminais, tokie prezidentės pasakymai yra Vyriausybės demobilizacija prieš mūšį, kuriame pergale jau iš anksto netikima.
Bet valstybės vadovės pesimistinis nusiteikimas kyla ne iš politinio etiketo nežinojimo. D. Grybauskaitė gerai žino ir rašytas, ir nerašytas taisykles ir, kai nori, subtiliai jas demonstruoja.
Šiuo atveju pareiškimų tikslas yra kitas.
Prezidentė nenori prisiimti atsakomybės už dabartinės Vyriausybės būsimos veiklos rezultatus, todėl nuolatos visuomenei primena, kad už viską yra atsakingas premjeras.
Nereikia būti psichologu, norint suprasti D. Grybauskaitės neigiamos nuostatos dabartinės Vyriausybės atžvilgiu tikrąsias priežastis.
Artėjant prezidento rinkimams (arba apskritai kitam karjeros žingsniui) nenorima prisiimti atsakomybės už galimas Vyriausybės klaidas.
Perfrazuojant supaprastintai – klauskite A. Butkevičiaus, aš „ne prie ko”.
Nors liūdna, bet tai atpažįstamas ir jau tradicija tampantis lietuviškos politikos stilius. D.Grybauskaitė jo neišrado, bet tik kūrybiškai tęsia.
Kiek pamenu, pastarąjį dešimtmetį ne vienas aukšto rango Lietuvos politikas stengėsi susikurti situaciją ir galimybę, kad iškilus rimtai problemai galėtų pasakyti – „aš ne prie ko”.
Ir nesvarbu, kokio lygio problema: ar naktinė mokesčių reforma, kai atsakomybę dėl jos pasekmių artėjant rinkimams jau vengė prisiimti kai kurie buvusios koalicijos partneriai, ar ministras, išsižadėjęs dėl posto jį patį iškėlusios, bet į visuomenės nemalonę patekusios partijos, ar naujos atominės elektrinės projektas, dėl kurio šiuo metu laužoma tiek daug iečių.
Beje, prezidentės pasakymas, kad per referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos rinkėjai buvo apgaudinėjami, taip pat skamba keistai.
Vos tapusi šalies vadove D. Grybauskaitė pati skeptiškai vertino atominę energetiką, ir visuomenė tokią nuostatą vertino teigiamai.
Tai kas yra tie apgaudinėtojai šiuo metu? Ar vėl dėl neišsipildžiusių atominių vilčių kalti bus koks nors departamentas, patarėjai, iešmininkai?
Perteklinės informacijos užterštoje erdvėje visuomenė vis rečiau analizuoja politikų kalbas ir greitai, ko gero, išvis nebekreips dėmesio.
Tačiau bent jau valstybės vadovų samprotavimų nederėtų praleisti pro ausis.
D. Grybauskaitei paskelbus, kad dėl moralinių priežasčių ji nenorinti Vyriausybėje matyti Darbo partijos atstovų, niekas ir nemanė, jog socialdemokratams užsispyrus prezidentė verčiau atsistatydins nei patvirtins nepageidaujamos sudėties ministrų kabinetą.
Konstitucija yra Konstitucija ir susirinkus žaislus pasitraukti kažin ar būtų geriausias sprendimas.
Bet minėtame interviu atsirado toks prezidentės tekstas: „Taip, Vyriausybėje yra Darbo partijos atstovų, bet tai ne šios partijos aktyvistai, dalis jų – iš akademinės visuomenės.
Man ir premjerui teko būti filtru, kad į Vyriausybę patektų mažiau politiškai angažuoti, profesionalūs žmonės, ir pavyko tai pasiekti.”
Įdomu, ką norima pasakyti? Kad kitose ministerijose yra tų sričių specialistai, o J. Olekas, D. Barakauskas, V. Mazuronis, J. Bernatonis, V. Andriukaitis mažiau politiškai savo partijose angažuoti nei „darbietės” V. Baltraitienė ar L. Graužinienė?
Kokį gyventojų sluoksnį norima tokiu teiginiu įtikinti? Ir kokia pažiūra skleidžiama – akademinė visuomenė esanti pranašesnė už politikus?
Nors ir partijų viršūnėse apstu profesorių, docentų, mokslo daktarų, o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja iš esmės ir kilo akademinėje bendruomenėje. Pagaliau ministrų postai yra ne pedagoginiai, o politiniai.
Manau, kad tas papildomas prezidentės paaiškinimas dėl Darbo partijos tik sugadino suprantamą, aiškią jos moralinę poziciją Vyriausybės formavimo pradžioje ir net leido suabejoti, ar po skambia griežta deklaracija neslypi asmeninių motyvų.
Tai verčia kitaip vertinti ir D.Grybauskaitės požiūrį į dabartinę koaliciją.
Ar nerimas dėl būsimų prezidento rinkimų neužgožia valstybinio žvilgsnio?
Jeigu A. Butkevičiaus reitingai augs, didės ir įtampa tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Tai gali būti viena didžiausių politinių intrigų.
Tačiau bet kuriuo atveju aišku, kad nuo to momento, kai prezidentė patvirtino Vyriausybę, ji irgi yra atsakinga ir už jos veiksmus. Ir niekas nepateisins pastangų atsakomybę suversti ant vieno žmogaus pečių.
