Seimo narį ir tuometinį prancūzų aktorių suvedė nuotykis. G. Depardieu kuriant vaidmenį vienos šalies viešbučio aplinkoje, nuvirto šviestuvas ir kliudė pro šalį žingsniuojantį tame pat viešbutyje įsikūrusį Emanuelį. Aktoriui prišokus radosi dingstis susipažinti ir, žinoma, nusifotografuoti.
G. Depardieu, mano galva, būtų tinkamas aktorius suvaidinti paskutiniajam Žečpospolitos karaliui Augustui Poniatovskiui, kuriam valdant Rusija atsiriekė dalį tuometinės Lietuvos. Tačiau šis prancūzas dabar yra aistringai įsigyvenęs į Rusijos istoriją.
Rusija, žinia, prancūzams artimesnė už Lietuvą, apie kurią tik retas gali žinoti ne ką daugiau, negu galėtų suvokti iš ES žemėlapio. Ir ne vien dėl to, kad Paryžiuje yra Sevastopolio bulvaras, siekiantis Seną netoli Luvro, ir ne vien dėl to, kad abiejų buvusių didžių imperijų istorija ir kultūra, ir talentingų piliečių likimai yra glaudžiai susiję. (Tai, kad Raudonosios armijos sudėtyje kovojo su naciais Prancūzijos pilotų eskadrilė Normandija-Nemunas taip pat reiškia istorinius Prancūzijos ryšius su Rusija).
Ir ne dėl to, kad Rusija yra šiais laikais pajėgi įsigyti moderniausius Prancūzijos karo laivus. Esmė čia ne tai, kad savo matomumu šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva su Rusija niekaip negali lygintis. Esmė yra tai, kad siekdama garsinti savo vardą pasaulyje, taip pat ir Prancūzijoje, Lietuva nepakankamai išradingai pasinaudoja savo kultūros paveldu.
Pavyzdys, apleistas litvakų menininkų –Prancūzijos klasikų – paveldas, o Rusija jį naudoja kaip švietalą didžiajame politiniame lošime. Priedo, konservatyvus pilietybės teikimo įstatymas, esant nemažai subjektyvios traktuotės galimybei, tampa užkarda Lietuvos viešinimui. Jis liberalėjo nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų, bet vistiek nespėja gyvenimui iš paskos.
G. Depardieu liaupses V. Putinui, suteikusiam jam pilietybę pirmosiomis šių metų dienomis, būtų galima paaiškinti ir menininko įsijautimu į naują vaidmenį - rusą, juoba jis, pasak spaudos, rengiasi kurti filmą ir apie dar vieną Rusijos istorijos personažą — Jemeljaną Pugačiovą.
Aktorius jaučia, kad jam bus artimas ir suprantamas to maištingo ir plačių užmojų kazoko nuo Dono būdas.
Pirmąją Naujųjų dieną G. Depardieu, pasak anglų „The Telegraph“, aktoriui paskambino Prezidentas Hollande'as ir pabandė pasiaiškinti tikruosius šio motyvus. Aktorius atsakė paliekąs šalį ne tiek dėl mokesčių, kiek dėl to, kad šioje šalyje nevertinami talentas ir sėkmė.
Jeigu jau genijų lopšys Prancūzija nevertina savo talentų, kas bekalbėti apie mūsų šalį. Apie ją pasauliui reikia kalti į galvas ilgai ir kantriai, ir nenuobodžiai. Gabūs ir talentingi asmenys, tokie kaip viena kita sporto ar teatro žvaigždė, per kelias varžybų arba spektaklių užsienyje valandas ją iškelia į tokias matomumo viršūnes, į kokias visi Lietuvos klerkai sykiu sudėjus ir dar prikrovus jiems kišenes pinigų neiškeltų per ilgus dešimtmečius. Juk paaugliškas šūkis „Lietuva - drąsi šalis” nebuvo vertas nė popieriaus ant kurio buvo išpyškintas.
Be to, Lietuvos administratorių bei valdininkų ribotumas, net ir nukrapščius nuo jų mąstymo sovietmečio arba ir dar senesnių laikų samanas, nepramušamas kaip akmuo. Žodžiu, Lietuva, tai nepatraukli šalis, prie kurios durų pasodintas biurokratas, atliekantis devyngalvio šuns - cerberio vaidmenį.
Rusai reklamuoja savo šalį kaip tik gali. Beje, ir su humoru, Net ir jos absurdai, talentingai internete pateikiami, tampa atpažįstami kaip firminis ženklas ir žadina smalsumą. Tiesa, karts nuo karto rusai daro politinių gestų, kurių nepavadintum kitaip nei politine šizofrenija - tarkime draudimas amerikiečiams įsivaikinti Rusijos našlaičius.
Antai Rusijos TV apžvalgininkas Vladimiras Pozneris ta proga palygino Rusijos Dūmą su Saltykovo Ščedrino satyros veikėja, kuri pati save išpėrė, o Dūma driokstelėjo įstatymo projektą, pritaikytą tam velniai žino ką pliauškiančiam V. Pozneriui, turinčiam Prancūzijos, JAV ir Rusijos pilietybes. Dabar žmonės, turintys užsienio pasus, negali dirbti valstybinėje televizijoje.
Ir, visgi, G. Depardieu, besivadinantis „pasaulio kultūros ministru“, šypsosi, apsivilkęs rusų tautiškai siuvinėtus marškinius, varto savo raudonąjį pasą su imperiniu ereliu.
O Lietuva nuvylė dar vieną jos vardą ginti pasaulinėse varžybose stojančią profesionalę. Tiesa, esant laisvai ir kritiškai žiniasklaidai Lietuvos prezidentei sunkiau dosniai dalinti pilietybes, negu Rusijos autokratui. Vis dėlto, kyla mintis, kad mūsų pilietybės suteikimo tvarka yra viena iš tų sričių, kurias reiktų humanizuoti.
Nesibrausiu į jurisdikcijos brūzgynus, tačiau, pasižiūrėjęs į kone monetos dydžio Monako arba, tarkime, nedidelės Danijos pilietybės įstatymus pamatai, kad, viena, jie labiau rafinuoti, antra, jie paprastesni ir praktiškesni – susiję su konkrečiai apibrėžtais turtais, sąskaitomis bankuose, teistumu praeityje, santuokiniais ryšiais, rezidavimu (Danijoje pragyventi reikia trumpiau, negu reikalaujama Lietuvoje).
Ir juose mažiau vietos subjektyvumui – nėra tų neapibrėžtų „nuopelnų šaliai“. Taigi jeigu jau turime tokią subjektyviai traktuotiną sąvoką kaip „nuopelnai“, negi amerikietės, profesionaliai sportuojančios su lietuviu dar tik dvejus metai, sugebėjimas susišnekėti lietuviškai ir atkaklus noras atstovauti Lietuvai, nėra „nuopelnas“, traktuojamas kaip svarus argumentas jos naudai? Negi profesionalumas ir talentas, skiriami mūsų šaliai, nėra nuopelnas?
Pilietybėmis švaistytis nieku gyvu negalima, man atsakytų koks nors biurokratas. O talentais galima?
Mums, gyvenantiems didėjančiame Rusijos įtakos šešėlyje? Vargu ar biurokratijos stuobriams tai duota suprasti.
