Paradoksalu, bet net didžiausius Lietuvos politikos konkurentus ar net priešininkus vienija vienas bendras bruožas – tautos nuomonė jiems svarbi tik tuomet, kai sutampa su jų pačių nuomone.
Pavyzdžiui, nei senasis, nei naujasis oponuojančių politinių jėgų lyderis negerbia referendumo nuomonės dėl atominės elektrinės statybos. Ministras pirmininkas, reikia pripažinti, formaliai blaškėsi dėl atsakymo į klausimą, ar reikia jos Lietuvai. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės ministras, deleguotas Lenkų partijos, sako, kad atominė Lietuvoje bus, nors ir ne tokia, kaip sumanė konservatoriai.
Kaip žinome, Lietuvos žmonės referendume pasakė elektrinei ne. Tai kas ką šiuo atveju apgaudinėja?
A. Butkevičius ruošiasi sudėtingą atominės energetikos ateities klausimą spręsti darbo grupėje. Švelniai tariant, tai nesusipratimas, nes strateginis (nacionalinis) politinis klausimas paverčiamas savo nuožiūra pasirinktų ekspertų reikalu.
Tokiu būdu suformuotai darbo grupei bus leista spręsti politinį klausimą. Politikai, kaip dabar madinga sakyti, liks „ne prie ko“. Kaip valdantieji pasirinks ekspertus, taip jie ir nuspręs. Kitaip tariant, premjeras tokiu būdu kratosi atsakomybės ir landsbergiškai išmaniai „apeina“ ir politikus, ir Vyriausybę in corpore. Juk pagal galiojančius teisės aktus ne darbo grupės, o ministerijos, t.y. politinės institucijos, turi teikti išvadas, pasiūlymus dėl strateginę reikšmę turinčių projektų.
Tik be galo arogantiški ir savo politinės ateities Lietuvoje nematantys politikai gali sau leisti tokią prabangą – ignoruoti referendume įtikinamai pareikštą tautos valią. Todėl suprantama, kodėl istorine asmenybe tapęs V. Landsbergis preziumuoja – o jeigu Lietuvos žmonės referendume nuspręstų stoti į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą, tai ką - turėtume stoti?
Tautos tėtis meistriškai manipuliuoja sąvokomis. Aišku, jei taip nuspręstų referendume Lietuvos piliečiai, būtų didelė problema. Bet esmė ta, kad Lietuvos piliečiai taip niekada nepasakys. Nepasakys jau vien todėl, kad jie nėra savo pačių priešai. Tačiau darydamas tokią prielaidą V. Landsbergis demonstruoja ne ką kitą, o didžiulį nepasitikėjimą ir net panieką Lietuvos žmonėms.
Beje, panašiai, kaip naujasis ministras pirmininkas, elgiasi ir jos ekscelencija. Prisiminkime prezidentės D. Grybauskaitės reakciją į „atominį“ referendumą. Galime sutikti, kad ruošiant referendumą buvo siekiama ką nors „apgauti“, ar, kaip sako profesionalai, išmaniai manipuliuoti informacija apie būsimosios atominės elektrinės privalumus ir trūkumus.
Tik, atrodo, manipuliavimas vyko kitaip, nei atrodo prezidentei. Manipuliacija prasidėjo jau tuomet, kai valstybės įstaiga (A. Kubiliaus aparatas) be konkurso pasirinko informacijai (ar propagandai?) skleisti vieną viešųjų ryšių kompaniją.
Nors, kaip žinome, mokesčių mokėtojų pinigus valdiškoms įstaigoms draudžiama skirstyti savo nuožiūra. Juo labiau, kad kalba šiuo atveju eina ne apie kelias šimtines, bet apie milijonus litų. Na, o apie primityvią populiaraus Lietuvos televizijos „pasakų senelio“ agitaciją jau prikalbėta tiek, kad nebesinori kartotis.
Gali būti, kad tokie nevykę sprendimai ir tapo ta priežastimi, kodėl Lietuvos žmonės pasakė „ne“ naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. Ne paslaptis, kad kone visi tikėjosi, jog referendumas apskritai neįvyks. Bet jis įvyko.
Ką dabar daro premjeras su socialdemokratais? Lipa ant to paties grėblio, t.y. užveria duris į atominę elektrinę, nes visiškai nesitaria ir nenori tartis su tauta. O juk atominė elektrinė, mano nuomone, būtų Lietuvai visai neprošal. Deja, socdemų premjeras, atrodo, niekuo nesiskiria nuo konservatorių patriarcho, kuriam tautos nuomonė visada buvo reikalinga tik tuomet, kai ja galėjo pridengti savo politinius tikslus.
Tačiau toks politinis veikimas akivaizdžiai ignoruoja esminę Lietuvos Konstitucijos nuostatą - visa valdžia Lietuvoje priklauso ne darbininkų ir valstiečių taryboms, ne partijoms, jų lyderiams ar prezidentams, o tautai.
Šios nuostatos ignoravimas yra teisinis nihilizmas. Jis, tarsi neišgydoma Lietuvos politikų liga, yra būdingas tiek A. Butkevičiui, tiek V. Landsbergiui, tiek D. Grybauskaitei. Jei politikai gali ignoruoti teismų sprendimus (pvz., Garliavos byloje), tai kodėl negali ignoruoti referendumo rezultatų? Juk valdžia gali viską, o absoliuti valdžia gali absoliučiai viską.
Jei tokios politikų nuostatos ima vyrauti, laikas baigti kalbas apie Lietuvą, kaip teisinę valstybę. O gal ir apie valstybę apskritai, nes griaunami jos esminiai Konstitucijos pamatai.
Tačiau jei visi svarbūs Lietuvos politikos veikėjai galvoja, kad taip viskas ir baigsis – klysta. Žmonės parems žaliuosius, bus protestai ir nebus atominės elektrinės. Ar to ir norima?
