Prisimindami kruvinąją naktį ir jos aukas, į mokyklą vaikai susirenka anksčiau nei įprastai ir dar prieš pirmąją pamoką ant langų dega žvakutes. Tada išjungia šviesas ir prietemoje, tik prie žvakių, kalbasi apie mokyklos vardą nulėmusius įvykius.
Kodėl tėtis paliko mamą vieną?
Lemtingąjį sausį man pačiai buvo vos dveji – tokia mintis šmėsteli prieš pat įžengiant į šeštokų klasę. Pagalvoju, kad tarp manęs ir dabartinių trylikamečių bendro ne taip jau mažai – nors esu dvigubai vyresnė, visi 1991-ųjų įvykius pažįstame iš vadovėlių, tėvų, giminių, vyresnių pažįstamų pasakojimų, filmuotos vaizdo medžiagos, senų laikraščių. Trumpai tariant, visko, išskyrus tiesioginį susidūrimą akis į akį.
„Mama pasakojo, kaip šiltai aprengė į prie bokšto išleido tėtį, o pati liko namuose“, – drąsiai pradeda Ieva. Mergaitei keisčiausia, kad tuomet tėtis paliko vyresniosios sesers besilaukusią mamą vieną, o pats išėjo ginti bokšto. „Negaliu net įsivaizduoti, kaip jis prie lango paliko vieną mamą su sese pilve“, – atvirai šneka trylikmetė.
Šeštokės pasakojimas primena mano pačios jausmus – dar būdama paauglė, kai tik susidomėjau sausio 13-ąja ir paklausiau tėvų, kur jie tuo metu buvo ir ką darė, ilgą laiką net pykau, mat užmigdę vaiką jie abu patraukė į įvykių sūkurį.
Vėliau sužinojau, kad taip pasielgė daugelio draugų tėvai – jauniems žmonėms šiandien mistiškai skambanti šalies laisvė tuo metu buvo pirmesnė už, atrodytų, svarbiausius dalykus – save ir savo šeimą, saugumą.
Kai žmonės kilo į kovą
„Kai ketvirtoje klasėje pirmą kartą pamačiau filmą apie sausio 13-ąją, negalėjau patikėti, kad tai buvo tikra“, – iš priekinio suolo prabyla šviesiaplaukė Miglė. Ji prisimena - labiausiai džiaugėsi tuo, kad tėtis buvo neseniai grįžęs ir kariuomenės ir „jam nereikės daugiau kariauti“.
Šeštokė sako nuo mažens supratusi, kad tėvai prieš tankus ir desantininkus ėjo dėl jos. Tam, kad šiandien galėtų laisvai mokytis, skaityti, kalbėti tai, ką nori, keliauti, nevaržomai naršyti internete, susitikti su užsieniečiais.
Klasės auklėtoja ir vokiečių kalbos mokytoja Valentina Kuzminskienė, pati išgyvenusi sausio įvykius užsiminė, kad žuvusių dvyliktokų, kuriems dabar būtų apie 40 metų, vaikai galėtų šiandien sėdėti jos klasėje.
„Mano mama dirbo Spaudos rūmuose ir būtent tada, kai jie buvo užimti“, – savo patirtimi pasidalijo V. Kuzminskienė. Kol nuo visai šalia aidinčių šūvių drebėjo buto langai, mokytoja namuose prie krūtinės glaudė vos vienerių metų vaiką.
Bijotume, bet eitume
Paklausti, ar spaudžiant 20 laipsnių šaltukui nusivilktų paltą ir pritrūkus neštuvų paaukotų jį sužeistajam, paaugliai vienas per kitą kelia ranką ir šūkteli „taip“. Vaikišką idealizmą atliepia ir vaikų kartojamos vadovėlinės frazės.
„Man svarbiausia, kad galiu sakyti tai, ką galvoju“, – iš kraštinio suolo pareiškia Ingutė. Bet tuojau pat prideda, kad šiandien prie bokšto savo mamos neleistų.
Jai pritarė ir Ieva, prisiminusi mamos pasakojimą apie sovietinius suvaržymus. „Juokinga, kad kažkada nebuvo leidžiama išsiuvinėti gėlytės geltonai, žaliai ir raudonai“, – sakė mergaitė.
Išeidama iš klasės, dar kartą nužvelgiu susirūpinusius vaikiškus veidus. Pagalvoju, kada juose atsiras šypsena, mintyse atkartodama mokytojos žodžius – „Nereikia „užsiciklinti“ ir sausio 13-ąją kalbėti tik apie aukas, o prisiminti, kad tai yra laisvės šventė“.
