Mano suaugęs sūnus pastebėjo: kokie skirtingi nuo dabartinių žmonių veidai, ypač akys. Iš tikrųjų: sustabdžius kadrą ir atidžiau įsižiūrėjus, ar tai būtų mitingai Vingio, Kalnų parke, prie Katedros, Baltijos kelyje, tragiškomis sausio dienomis, pagaliau išvedant svetimą kariuomenę, aiškiai matai - už laisvę net mirtį pasiryžusiuose žvilgsniuose nėra zoologinio įniršio, pagiežos, keršto troškimo ar revoliucinio fanatiško spoginimo.
Paėmiau nuotrauką, kur trys vyrai ir dvi moterys stovi prie vieno iš Sausio 13-osios laužų prie ginamo Seimo. Jie nesišypso, bet akyse nėra ir karo rūsčio. Atviras, paprastas ir net viltingas žiūrėjimas. O fotografuota dar visiškai nežinant, kaip gali būti dar tą patį vakarą. Padėjau šalia kitą, jau pageltusią, nuotrauką iš pokario Pasipriešinimo.
Būrelis augesnių ir visai jaunų žmonių su elementariais karo įnagiais šiek tiek sutrikę stovi prieš anų laikų foto kamerą. Kelios merginos pakreipusios galvas liūdnai linksmomis akimis laukia, kada iš aparato išskris laisvės paukštukas. Vyrų žiūrėjimas tiesus, suprantantis, kas bus, kas laukia net netolimoje ateityje, bet tas žiūrėjimas nėra piktas. Ir ne pesimistiškas, su likimu jau susitaikęs. Jis atidus, tarsi sakytų – nebijokite, sielos neįmanoma užmušti.
Didelis, nors ir tragiškas gyvenimas, gilus jo suvokimas, kilnus galvojimas atsispindi ir žmogaus išvaizdoje ir ypatingai akyse. Nepriklausomybės atkūrimo metais daugybė žmonių turėjo galimybę išlieti savo praeities nuoskaudas, progą ne tik piktdžiugiškai stebėti griūvančią imperiją bet ir asmeniškai stumtelėti pakalnėn riedantį vežimą, bet, su retomis išimtimis, to nedarė.
Santūrių, šviesių Lietuvos žmonių, dalyvavusių paskutiniame lemiamame Lietuvos istorijos etape, gausa, užfiksuota profesionalioje ar mėgėjiškoje kino juostoje yra pribloškianti. Kas atsitiko po daugiau nei dvidešimties metų? Labai daug, bet ne viskas gerai ir tai nesunku pamatyti tiek pasikeitusiuose, tiek naujai besiformuojančiuose mūsų laikų žvilgsniuose.
Norint suprasti , kas pasikeitė, pirmiausia reikia pasižiūrėti į save patį. Jeigu žvilgsnis prigeso, apsiblausė, tai ne vien dėl negailestingo laiko tekėjimo. Tai reiškia, kad kitą prasmę įgijo dalykai, kurie kažkada kėlė dvasią ir skaidrino žvilgsnį.
Laisvės daug, bet kažkodėl ji jau vis mažiau bedžiugina. Užuot horizonte, ne tik akimis ieškojus naujų, laisvę įprasminančių kelių, vis dažniau dairomasi laisvės ribų. Pagaliau nesmagu ir patį žodį, laisvė, kartoti. Beveik kosminiame išlaisvėjusio žmogaus skrydyje staiga pasipylė socialinių ir moralinių meteorų lietus, kurie iš kart nutupdė ant žemės. O po kojomis atsivėrė praraja, per kurią tilto tradicinėmis trinkelėmis taip pat nenutiesi.
Kartą, grįžtant iš Ispanijos, pakeleivė išeivė lietuvė guodėsi, kad labiausiai tėvynėje ją slegia rūškani veidai, nors ten, kur ji gyvenanti ne ką geriau nei Lietuvoje. Gal dėl klimato? - suabejojau. Ne, kažkas esmingiau, prieštarauja pašnekovė, Lietuvoje žmonės sulindo į savo kiautus, užsidarė, bendrauja vangiai, žvilgsniai abejingi ir netgi įtarūs.
Tuštėjančiuose mažuose miesteliuose ypač gūdu. Subjektyvus įspūdis gal ir neatspindi visumos, bet kas galėtų paneigti bent dalelę tiesos svetur jau penkis metus gyvenusios mūsų tautietės žodžiuose.
Lietuvoje gyvenimas iš tiesų yra gerokai apniukęs, o žmonių bendravimas anaiptol nebeprimena rankos padavimą vienas kitam Baltijos kelyje. Atvertos, beveik vienodai laikmečio ypatingus ženklus matančios, akys prisimerkė ir pirmas tylus klausimas padavusiam ranką politikui ar biznio žmogui – ar jis nuoširdus. Ir ar padavusieji ranką nėra prostitutė, homoseksualas, lesbietė, o gal – pedofilas? Net jeigu nėra jokio nukrypimo požymio – gal vis tiek koks nors valstybininkas. Niekuo nereikia pasitikėti, niekuo pasikliauti.
Rekomenduotinas bendravimo modelis – du Lietuvoje žinomi žmonės, demonstratyviai vienas kitą aplieję žodinėmis išmatomis ir viešai pareiškę: štai mes sėdime televizijos laidoje kartu ir vienas kitą niekinam. Ir jūs taip elkitės.
Lietuvos valstybės visuomeniniame gyvenime taip ir daroma: sėkmingai plinta pačios įvairiausios homofobijos formos ir toliau tebevystoma etikečių kabinimo industrija. Etiketės skirtos sunaikinimui to , ant ko ji pakabinta. Žmonės vis labiau vengia visuomeninio gyvenimo, politiką laiko išsigimstančia veiklos rūšimi ir tuščiomis akimis žiūri į geresnių laikų skelbėjus.
Per pastarąjį dešimtmetį savo noru apnuodijome erdvę, kurioje dar neseniai jautėmės laisvi ir tikri dėl ateities.
Kiekvienais metais Lietuva pamini kritusius už laisvę. Gedėti mes mokame. Plazdant vėliavoms dokumentiniuose filmo kadruose matome ryžtingus šviesius veidus. Bažnyčios hierarchai palaimina minėjimo dalyvius, paauglys tribūnoje pasiryžęs kurti kitokią Lietuvą. Bet po kelių dienų vėl skubame kuo greičiau užverti sielos duris, kad į ją kas nors neprispjaudytų. Akys vėl apsitraukia. Negi nieko nebeįmanoma padaryti?
