Abiejų politikų atsakymai buvo iš esmės vienodi – naujoji valdžia tikrai neketina savo veiksmais prie Lietuvos politiškai priartinti Rusijos ir atitolinti Amerikos. Vyriausybės programoje esą nėra nieko panašaus, o ministrų kabinetas pasirengęs vykdyti būtent savo programą.
Regis, viskas aišku, tačiau tikrai ne visiems.
Abejonės dėl to, ar ši Vyriausybė nebandys nuolaidžiauti Rusijai net aukodama Lietuvos interesus, sklandė ir tebesklando nuo pat Vyriausybės darbo pradžios.
Ir, reikia pripažinti, jos tikrai nėra be pagrindo. Bent jau tol, kol šioje koalicijoje tikrai ne paskutiniu smuiku groja Darbo partijos, kuriai priklauso ir V. Gedvilas, lyderis V. Uspaskichas.
Nekalbu jau apie tai, kad tarp pačių socialdemokratų tikrai netrūksta veikėjų, galinčių daug ką aukoti už pigesnes dujas ar kitokią – net ir trumpalaikę – Rusijos malonę. Ten yra net tokių, kurie Baltarusiją rodo kaip pavyzdį Lietuvai.
Bet ar tikrai būtina dėl kiekvieno V. Gedvilo ar kurio nors kito veikėjo žodžių baksnoti Vyriausybę, o ne patį pasisakiusį, ir įtariai vertinti kiekvieną bet kurio ministro žingsnį, bent kiek susijusį su Rusija?
V. Gedvilas, jei jau sutiko tapti Seimo pirmininku, žinoma, privalo atsakyti už kiekvieną savo žodį. Iš jo nusišnekėjimų visai teisėta net viešai šaipytis.
Ypač tada, kai vienas svarbiausių valstybės asmenų noriai demonstruoja šiuolaikinio pasaulio realijų neišmanymą pareikšdamas, jog Lietuva iš Rusijos perka labai daug dujų, o Amerika yra labai toli ir nuo jos dujų Lietuva neprisijungs.
Nekalbant apie iš tiesų žalingą politinę tokių žodžių reikšmę. Bet kuris, nors truputį išmanantis apie pasaulinę energetikos padėtį, patvirtins, kad būtent Amerika ateityje yra potenciali dujų Lietuvai eksportuotoja.
Suskystintų dujų terminalas jau statomas, ši Vyriausybė yra pareiškusi taip pat laikanti jį prioritetiniu projektu. Niekam ne paslaptis ir tai, kad skalūninių dujų gavybą sparčiai plėtojančioje Amerikoje dujų kaina yra net kelis kartus mažesnė negu Europoje. Ir prognozuojama, kad Vašingtonas gali ryžtis pašalinti barjerus eksportuoti šias dujas.
Tačiau grįžkime prie klausimo, ar tikrai verta įtariai vertinti bet kokį šios Vyriausybės žingsnį, vienaip ar kitaip susijusį su santykiais su Rusija.
Šis klausimas tikrai nėra retorinis. Juk toks įtarus vertinimas tik didins ir taip egzistuojantį spaudimą iš viso nekeisti politikos Rusijos atžvilgiu.
Bet ar tikrai buvusios Vyriausybės veiksmai Rusijos atžvilgiu, kurie iš esmės apsiribojo žodiniu ir teisiniu karu su „Gazprom”, buvo sėkmingi? Ar politika tikrai negalėjo būti sėkmingesnė net ir neaukojant ilgalaikių Lietuvos interesų?
Šie klausimai taip pat nėra vien retoriniai. Ypač po to, kai dabartinė Vyriausybė nuo pirmų dienų ėmėsi to, ko buvusioji taip ir nepradėjo per visą savo kadenciją – derybų su „Gazprom” dėl naujos dujų kainos nustatymo formulės.
Būtina priminti, jog Latvija ir Estija už rusiškas dujas moka mažiau negu Lietuva ne todėl, kad Rusija joms taiko kokias nors specialias nuolaidas, o todėl, jog šios valstybės susiderėjo būtent dėl tos naujos dujų kainos nustatymo formulės.
Estija dėl šios formulės susiderėjo netgi nepaisant to, kad dujų sektoriuje deklaruoja tą patį, ką ir Lietuva, – ir bendrovę „Eesti Gas” pasiryžusi išskaidyti, ir suskystintų dujų terminalą pasistatyti.
Bet Lietuva valdant buvusiai Vyriausybei su „Gazprom” tik kariavo – derybų dėl dujų kainos nustatymo formulės ne tik nepradėjo, bet ir tokio noro viešai nebuvo deklaravusi.
Tad keisti politikoje Rusijos atžvilgiu tikrai yra ką – net neatsisakant esminių savo principų ir neaukojant ilgalaikių valstybės interesų.
Juo labiau kad ir pavyzdžių aplinkui yra – ir ne tik Estijos derybos dėl naujos dujų kainų formulės. Štai Lenkija šiuo metu mėgaujasi bene geriausiais santykiais su Rusija, nors prisiminti bent vieną esminę Varšuvos nuolaidą Maskvai būtų tikrai sunku.
Tiesa, reikia pripažinti, kad daugiausia priklauso nuo paties Kremliaus valios, o kokia ji bus, prognozuoti sunku. Sunku ir tikėtis greitos sėkmės, o politinių gumbų prisirinkti galima labai greitai.
Todėl politiškai tikriausiai patraukliausia būtų nieko nedaryti. Ypač vieną kitą kartą lyg į sieną atsitrenkus į Rusijos bandymus siekti ne abiem valstybėms, o tik Maskvai palankaus sprendimo.
Be to, kiekvienas naujas V. Gedvilo ar į jį panašaus veikėjo pareiškimas taip pat skatins atsargiau imtis bet ko, kas galėtų net ir klaidingai būti įvertinta kaip tokių politikų žodžių patvirtinimas Vyriausybės veiksmais.
Tad ar užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui ir visai Vyriausybei nenutiks taip, kaip yra nutikę prezidentei D. Grybauskaitei?
Iš pradžių šalies vadovei dėl deklaruojamo noro gerinti santykius su Rusija buvo klaidingai prilipdyta net prorusiškos politikės etiketė. Tačiau vėliau entuziazmas tiek išblėso, kad dabar jau būtų sunku ir prisiminti kokią nors prezidentės santykių su Rusija išjudinimo iniciatyvą.
