Laužai prie parlamento. Rusų naujametis pagal seną kalendorių ir nostalgiškų žvaigždžių koncertai iš Maskvos. Ir būtinai jau dvidešimtąjį kartą aidintys padūsavimai, kad tada Lietuva buvo vieninga ir tauri.
Anuomet buvo barikados ir savanoriai, pasiaukojimas ir dainos, o štai dabar tik politika, rietenos, baudžiamieji ir ūkiniai teismai, ekonominiai interesai, įtakų dalybos, paskolų palūkanos, nekilnojamojo turto kainos ir buvusių Seimo narių automobiliai. Ar dar būsime kada nors tokie, kaip anuomet, klausiama kiekvienais metais, linguojant galva.
Ne, nebūsime. Ir nebebus tokių laikraščių, kaip „Sąjūdžio žinios“, kuriuos perskaitydavo absoliučiai visi, kas pažino raštą.
Mes niekada nebemokėsime dviejų litų už litrą benzino ir į pirmąjį sostinės prekybos centrą niekada nebeveš svečių iš užsienio, kad parodytų jiems eskalatorius ar maisto prekių parduotuvę, kur didžiulės žuvys padėtos, kaip užsieniuose, ant ledo patalų. Ir aš jau niekada turbūt nesimausiu 36 dydžio džinsų. Visa tai praėjo, ir to nebebus.
Ir nereikia, kad būtų.
Suprantate, ana mūsų būklė ir nuotaika - fantastiška, romantiška, svaiginanti, nebuvo normali. Ji buvo ne daugiau panaši į normalią tvarką, nei vestuvių diena yra panaši į šeimyninį gyvenimą, kuris ateina po to.
Niekas kažkodėl nedūsauja, atsisėdęs vakare prie įprastos vakarienės, ir neklausia: „Prisimenate, buvo Kūčios... Ten tai buvo stalas. Ten tai buvo gausa. Kodėl mes taip negalime valgyti kasdien? Kodėl dabar čia tik bulvės ir gabalas mėsos? Kur dvylika patiekalų?“
Bet prisimindami savo atkurtos nepriklausomybės aušrą, mes vaikiškai svajojame apie šventę, kuri turėtų tęstis amžinai, jei tik ne tie kvaili, primityvūs ir savanaudžiai žmonės, kurie mums sugadino visą džiaugsmą.
Tada, 1991 metais, mes iš tiesų buvome kitokie. Pažiūrėkime dokumentinius kadrus: viskas buvo pilka, juoda, purvina; mes buvome apsirengę klaikiais drabužiais (žiemą mes atrodėme dar blogiau nei vasarą, su tomis slidininkų kepurėmis ir megztais pūkuotais šalikais, čia jau net neminint tų, kas buvo užsidėjęs megztas ir nemegztas beretes), sveiki dantys buvo reta išimtis, dauguma žmonių smirdėjo prakaitu, dezodorantai ir popierinės nosinės buvo tik reto buožės arsenale, ir rusiški automobiliai buvo laikomi visiškai priimtina susisiekimo priemone.
Tiesą sakant, mes nebuvome tokie jau labai švelnūs ir teigiami. Ir tais laikais žmonės vogė, žudė, apgaudinėjo sutuoktinius, primušdavo tarpuvartėse, žagindavo, tepliodavo sienas, atiminėdavo pinigus iš senukų, melavo, apkalbinėjo, gerdavo ir įkaušę vairuodavo. Terminas „durtinė žaizda“ ne laisvoje Lietuvoje atsiradęs, kaip ir giminių rietenos, mirusios mamutės turtą dalinantis ir draskantis dėl visko, iki paskutinio išblukusio Lentvario kilimo ir apdužusio kavos servizo.
Tačiau dėl įsitikinimų ir vertybių tuomet mes tikrai mažai ginčijomės. Nebuvo ir įmonių, žemių ar pastatų dalybų ir aiškinimosi, kas kam priklauso, nes dalinti dar nelabai buvo ką.
Tiesą sakant, net ir tie dainuojantys mitingai ir politikų pareiškimai mums buvo įdomūs dar ir todėl, kad tai buvo nauja, gaivu ir neįprasta (na, kaip pirmasis šokių konkurso sezonas, rodomas per televiziją). Ir visos kitos pramogos buvo tokios nykios, kad net ir būsimų deputatų paklausyti aikštėje parke buvo įdomiau nei visa kita, ką galėjai rasti aplink.
Dar sykį sakau: tai nebuvo normalu. Žiūriu seną nuotrauką, kur kalba Vytautas Landsbergis, o greta rašytojas Vytautas Petkevičius laiko trispalvę. Tai, kad šie žmonės buvo greta, galėjo būti greta, buvo keistas ir įstabus blyksnis mūsų istorijoje, bet jokiu būdu ne norma ir ne siekiamybė.
Tai, kad žmonės turi skirtingas pažiūras – kai kada tiek skirtingas, kad nesisveikina vieni su kitais, apkalba, niekina, žemina – yra galbūt nelabai malonu, bet žmogiška ir būdinga visoms laisvoms visuomenėms. Mes esame laisva visuomenė, kur gali elgtis taip, kaip nori, ir po kiekvieno poelgio būna pasekmės, kai kada sunkesnės, kai kada lengvesnės, bet sprendimą priimame kiekvienas pats sau. Žinoma, dažnai klysdami, bet klaidos, jų taisymas ir jų kaina irgi yra neatsiejama normalaus pasaulio dalis.
Norma yra tai, ką mes turime dabar. Politikų ginčai, rietenos ir tarpusavio kaltinimai, povandeninės verslo interesų srovės, angažuota žiniasklaida, purvini žaidimai, populizmas ir nepamatuoti rinkimų pažadai – visa tai yra demokratijos kaina ir tikrasis demokratijos veidas. Toks gyvenimas, taip ir turi būti.
Taip pat ir laisva rinka reiškia nelygybę, kartais – amoralumą ir kompromisus su sąžine ir padorumu, nusivylimus ir darbo praradimą, bankrotą, antstolius, geresnius ir blogesnius vadovus ir verslo partnerius, kartais – ūkinius teismus ir laikinąsias apsaugos priemones, sąskaitų areštus ir bandymus apginti neteisingai sugriautą reputaciją. Visa tai yra normalaus, suaugusio, labai nelengvo gyvenimo dalis, bet geresnio gyvenimo tiesiog nebūna. Būna tik blogesnis. Paklauskite Rusijos arba Bangladešo gyventojų.
Su lygiai tokiomis pat rietenomis, ginčais ir nesutarimais, ir nuomonių skirtumais, gyvena visas pasaulis, tik mes gyvename turtingiau nei 90 proc. pasaulio gyventojų, esame raštingi ir džiaugiamės visuotiniu švietimu, saugiu geriamu vandeniu ir prieinama medicinos pagalba.
Susigalvoti pasaką apie harmoningą gyvenimą, kur visi žmonės yra broliai, kur nėra ligų ir nelygybės, kur nereikalingi teismai ir policija, galima nesunkiai. Kad supainiotum šią pasaką su įgyvendinamu projektu, reikia reto naivumo.
Kad įtikėtum, jog toks gyvenimas jau buvo mūsų rankose, bet mes patys jį sugriovėme, žmogus turi tikrai labai smarkiai kliedėti.
Vaivorykštė danguje būna labai graži, bet pasirodo retkarčiais ir labai trumpam. Reikalaujantis, kad vaivorykštę laikytų įjungtą danguje nuolat, yra ne tik juokingas: jis dar ir užtikrina sau pačiam neišvengiamą ir nuolatinį nusivylimą.
