Šumano aikštės vėliavnešys. Taip Šimkaičių seniūnijos ūkininką V. Baršauską vadina ne tik jo kelionės draugai. Jį pažįsta absoliuti dauguma rajono žemdirbių, nes Vygantas atstovauja ūkininkams daugelyje savivaldybės komisijų ir visada savo svarią nuomonę pasako žemdirbių susirinkimuose.
Pavyzdinio pieno ūkio savininkas savo naujose fermose turi įrengęs konferencijų salę, todėl Pauliuose dažnai vyksta įvairūs seminarai ir ūkininkų mokymai. Vygantas dar niekam nėra atsisakęs padėti, nors ir jo paties ūkyje darbo niekada netrūksta.
Lapkričio 22-ąją, kai Lietuvos ūkininkai su vėliavomis ir dainomis pagaliau buvo įleisti į Šumano aikštę Briuselyje ir į juos nukrypo viso pasaulio žurnalistų kameros, Vygantas aukštai iškėlęs laikė Lietuvos vėliavą.
Trispalvės jis nepaleido iš rankų iki pat kelionės pabaigos. Labiausiai šioje kelionėje Vygantą nustebino belgų policijos nesvetingumas.
„Supratau, kad Europos Sąjungos demokratija aptverta spygliuota viela“, – sakė iš kelionės sugrįžęs ūkininkas.
Baršauskas tikina, kad nebuvo sunku apsiprasti nei su spygliuotu užtvaru, nei su grėsmingai atrodančiomis barikadomis, nes Briuselyje Lietuvos ūkininkus palaikė ir drąsino stebėtinai stiprus vienybės jausmas. Ten jis suprato ir tai, kad po nepavykusios Suvalkijos kelių blokados ir teismais pasibaigusios kovos už savo teises Lietuvos žemdirbius vis dar kausto baimė.
„Visiems reikėtų pamatyti, kaip protestuoja senųjų ES šalių fermeriai. Jie galingais traktoriais į Briuselį veža pieną ir lieja jį ant parlamento rūmų vien dėl to, kad supirkėjai centu sumažina kainą. Mūsų žemdirbiams pieno kainą gali sumažinti perpus, o protestuoti vis tiek niekas neis“, – stebėjosi Vygantas.
Pieno ūkio savininkas įsitikinęs, kad miestiečiams nelengva suprasti, kodėl ūkininkai protestuoja. Didžiuosiuose šalies miestuose gyvenantys žmonės dažnai piktinasi, kad nemažas ES išmokas gaunantys ūkininkai reikalauja didinti paramą, nes mano, kad žemdirbiai ir taip geriau už kitus gyvena.
Pasak Vyganto, Lietuvos ūkininkai už trąšas, kurą, elektrą moka tiek pat, kiek ir Vakarų valstybių ūkininkai, nors paramą gauna mažesnę. Be to, norėdami rinkoje konkuruoti su kitų šalių žemdirbiais, mūsų ūkininkai pigiau turi parduoti savo produkciją. Taip jie nukenčia du kartus. Mažesnė parama antru lazdos galu tvoja ir miestiečiams, turintiems brangiau mokėti už maisto produktus.
„Visi žinome, kad pusę savo pajamų lietuviai išleidžia maistui, kuris mūsų krašte brangesnis nei kitur. Skurdas veja žmones iš Lietuvos, vidaus vartojimo rinka traukiasi, todėl ir ūkininkų užauginta produkcija greitai gali būti nereikalinga. Kita vertus, skurdinimo politika nukreipta prieš mažus šeimos ūkius. Jie nyksta, o netekę pajamų žmonės išvažiuoja ieškoti darbo į užsienį. Pažiūrėkite, kiek kaimuose yra tuščių sodybų, dėl to uždaromos mokyklos, naikinamos kultūros įstaigos“, – mintimis dalijosi V. Baršauskas.
Ūkininkas įsitikinęs, kad europiečiai norėtų, jog Baltijos šalių ūkininkai nieko negamintų, tik vartotų, nors maisto trūkumas pasaulyje vis labiau jaučiamas. Pagaliau ir išmokos iš Europos Sąjungos biudžeto Lietuvoje neužsibūna – jos grįžta vakariečiams, iš kurių mūsų ūkininkai perka brangią techniką. Tokių traktorių kaip MTZ–80, kurį mūsų ūkininkai pasitiko Briuselyje, nei belgų, nei olandų ar vokiečių laukuose nepamatysi.
„Manau, kad mūsų žemdirbiai tokie pat vieningi kaip europiečiai bus tik tada, kai Žemės ūkio rūmus ir Ūkininkų sąjungą išlaikysime patys, sudėdami po litą nuo hektaro. Kol Rūmams finansavimą skiria Žemės ūkio ministerija, tol realios savivaldos neturėsime“, – ne kartą įvairiuose susitikimuose sakė ūkininkas.
Vygantas džiaugiasi, kad jo sūnus Dovydas studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete ir viliasi, jog jau netrukus jis grįš į Paulius ir taps jaunuoju ūkininku. „Nežinau, kaip kiti galvoja, bet aš savo vaikams sakau, kad darbo Lietuvoje į valias, tik reikia netingėti, dirbti. O jei gali dirbti Lietuvoje, į užsienį reikia važiuoti tik pasižiūrėti, pasimokyti. Manau, kad mūsų vaikai visiškai nemokomi mylėti tėvynės, o mokyklos patriotinio auklėjimo projektus rašo tik dėl pliusiukų, kad turėtų parodyti, ką dirba“, – tvirtino Vygantas.
Ūkininkui apmaudžiausia, kad, lietuviams masiškai išvykstant uždarbiauti į Vakarus, kaime nebelieka galinčių dirbti jaunų žmonių. Gavęs Žaliąjį diplomą, V. Baršauskas praktikos atlikti su džiaugsmu į savo ūkį priima Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos moksleivius, veterinarijos, agronomijos, žemės ūkio mechanizacijos ir kitų specialybių studentus. Kai aplinkiniai ūkininkai stebisi ir klausia, kam jam to reikia, Vygantas neslepia, kad kitaip jis niekada nesusiras geros melžėjos ir gero mechanizatoriaus.
Deja, ne kartą ir studentais, ir ūkyje įsidarbinti norinčiais jaunuoliais Vygantas liko nusivylęs. Tokių kaip jo laukuose dirbantis mechanizatorius jis dar nesutiko.
„Kai matau jį dirbantį, širdis džiaugiasi – žmogus tikslus kaip laikrodis, o svarbiausia – atsakingas ir pareigingas. Bet jam jau 60 metų, reikia pradėti dairytis pamainos, o jos kol kas nerandu“, – neslepia nerimo ūkininkas.
Baršauską labiausiai stebina kaimo žmones apėmusi apatija. Anksčiau nebūdavo lankos, kurioje nesiganytų banda karvių ar mėsai auginamų galvijų. Dabar visi pieną, grietinę, sviestą perka parduotuvėje, o kai paklausi, kodėl nelaiko karvės, sako – nebeapsimoka.
Ir kiaulių nebeapsimoka kaime laikyti, net sau. Vygantas šeria kiaules, vaišina svečius rūkytais lašinukais, Kaune studijuojantiems vaikams įdeda kumpelių. „Kaime kitaip ir būti negali, juk įvairiausių atliekų lieka, negi lauk mesi?“ – „senoviškai“ mąsto Vygantas. Ir jam viskas apsimoka, nes darbštus žmogus ne svarsto, o eina ir dirba. Taip elgtis išmokyti ir jo vaikai.
Trispalvę, kurios Briuselyje tris dienas nepaleido iš rankų, Vygantas pasikabino garbingiausioje savo ūkio vietoje. Lietuva V. Baršauskui yra žemė, kurią jau du dešimtmečius laisto savo prakaitu, todėl jei tik reikės, jis ir vėl važiuos į Briuselį protestuoti. Už mus visus.
