Šią tiesą pamiršo su opozicijos vaidmeniu dar sunkiai susitaikantys konservatoriai.
Šiomis dienomis buvusi pagrindinė šalies partija su tokiomis progomis visuomet atsigaunančiu savo patriarchu ir įvairiais politiniais palydovais padirbėjo iš peties.
Lietuvai ir vėl buvo priminta ir išaiškinta, jog ji padalyta į dvi dalis – tiksliau, į tikrąją ir netikrąją. Pirmoji, kuri vienintelė ir iškovojo Nepriklausomybę, rinkimuose balsuoja už dešiniuosius, o antroji renka visas kitas, žinoma, tik blogas partijas.
Tad tauta buvo šaukiama į dar vieną lemiamą mūšį ne tik su išorės, bet ir su vidaus priešais, žinoma, nepamirštant ir A.Paleckio bei lenkų.
Buvo iškelta idėja uždrausti A. Paleckį, kurios jis tik ir telaukė, bet tylomis apeita pagrindinė „drąsuolė” N. Venckienė, dar kartą viešai pareiškusi, jog „mergaitės pagrobimas” ir Sausio 13-oji yra vienas ir tas pat.
Užtai buvo apgintas „tautinis jaunimas”, pagerbęs Sausio aukas neonacių koncertu.
Kas iš dešiniųjų ir ką spėjo išrėžti apie visus priešus ir jų buvusius bei, žinoma, būsimus nusikaltimus, dabar net ir sunku suskaičiuoti.
Bet vienas svarbiausių mūšių, į kuriuos šiomis dienomis stojo ryškiausios konservatorių figūros, buvo mūšis dėl politinių kalinių ir tremtinių, tiksliau, dėl jų pensijų. Tiesa, lemiamą susirėmimą su naująja valdžia dėl šių pensijų konservatoriai jau pralaimėjo dar praėjusių metų pabaigoje.
Mat Seime buvo balsuojama dėl to, ar atkurti per krizę nurėžtas politinių kalinių ir tremtinių valstybines pensijas. Ir dešinieji, kurių Vyriausybė buvo nusprendusi tai padaryti, pralaimėjo vietoj to minimalią algą padidinti norėjusiai ir papildomų pinigų visur tam ieškojusiai kairiajai valdžiai.
Tad atrodytų, jog šaukštai jau po pietų, tačiau kaipgi nepriminti šio naujos valdžios akibrokšto Sausio 13-osios proga?
Be to, juk būtent sovietinių okupantų tremti ir kalinti žmonės sudaro kone pagrindinę ir tvirčiausią dalį partijos rinkėjų, per praėjusius rinkimus aptirpusių iki šiek tiek daugiau nei 200 tūkstančių.
Papildyti tų rinkėjų jau nėra iš kur, tad svarbiausia, kaip ir prieš rinkimus, kuo labiau mobilizuoti ištikimiausius.
Tad nieko keista, kad dešinieji ir vėl puolė šaukti apie skriaudą savo rinkėjams, naujosios valdžios, iš pradžių žadėjusios atkurti visas pensijas, klastą, nekompetenciją ir nuo okupacijos nukentėjusių žmonių diskriminavimą. O kaip grumtasi Seime lemiamo balsavimo metu!
Tačiau štai čia – liūdnas šios didingos herojinės istorijos posūkis, kurį patys istorinio ir socialinio teisingumo šaukliai užmiršo priminti.
Balsavimo Seime rezultatas daugiau nei įtikinamas – 55 už tai, kad tremtinių ir politinių kalinių pensijos nebūtų atkurtos, tik 6 prieš ir 17 susilaikė.
Tačiau įdomiausia tai, kad balsuojant dalyvavo vos apie trečdalį – 13 – visų Seimo konservatorių.
Iš jų tik keturi balsavo „prieš”, o kiti – tarp jų ir pats A.Kubilius – susilaikė.
Tačiau didžiausia staigmena – kartu su valdančiaisiais už tai, kad šios pensijos nebūtų atkurtos, pasisakė ir pati partijos Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė V. Margevičienė!
Taigi jeigu dešinieji ne tik žodžiais, bet ir veiksmais būtų grūmęsi dėl šio klausimo ir maksimaliai sutelkę savo partijos Seimo frakcijos gretas, žiūrėk, jie tą balsavimą dar būtų galėję laimėti.
Kodėl dešiniųjų gretos taip išskydo, lieka tik spėlioti.
Bet faktas lieka faktu – jiems labiau rūpėjo dar kartą pasireklamuoti, o visa kita – buvę nebuvę. Ką gi, lieka konstatuoti, kad konservatorių patriarchas V. Landsbergis teisus – Antrajai Respublikai išties iškilo rimtas pavojus.
Juk jei jau pagrindiniame jos bastione vyksta tokie dalykai, tai marsiečiams čia greitai nebeliks ko veikti.
