Per metus vos vienu ar dviem filmais apdovanojantys kino kūrėjai kaskart priverčia suvirpėti iš jaudulio — kaip bus šįsyk? Vėl taip pat blogai (ko iš anksto tikisi skeptikai) ar pagaliau kas nors pasikeis? Ar pagaliau pamatysime tikrą filmą, tegu ir su skurdžiu biudžetu, bet su gera istorija ir įtikinama vaidyba, ar meno kūrinį, suvokiamą tik patiems jo kūrėjams ir dar būreliui aplink besisukiojančių dūšelių?
Pirmiausia užsieniuose parodyta ir didesnius ar mažesnius pliusus užsidėjusi “Aurora” į tėvynę grįžo tituluota — iš Ispanijos miesto Stigeso, kur vyko Europos fantastikos filmų festivalis, parsivežusi geriausio Europos fantastikos filmo prizą, kitais apdovanojimais ji gali didžiuotis nebent prieš pačius atkakliausius kino festivalių blusinėtojus — Palico (Serbija), Niušatelio (Šveicarija), Busano (Pietų Korėja) — šių miestų vardus daugelis greičiausiai perskaitė pirmą kartą.
Bet tai nesvarbu, nes ir lietuviško kino padangėje fantastikos žanro filmas sukurtas pirmą kartą. Ir netgi nesvarbu, kad ta fantastika (t. y. tolima ateitis) visu šimtmečiu atsilieka nuo dar 1968-aisiais sukurtos Stanley Kubricko “2001-ųjų kosminės odisėjos” (yra ir dar senesnių filmų, bet kas juos beprisimins?), jau praėjusiame amžiuje nagrinėjusios žmogaus evoliucijos, technologijų ir dirbtinio intelekto temas.
Tuomet už specialiuosius efektus “Oskarą” pelniusi ši S.Kubricko juosta iki šiol atrodo labai fantastiška, palyginti su lietuviškos “Auroros” mokslininkų eksperimentu. Ir ne tik dėl akis badančio kartoninio butaforinio mokslinės stoties interjero, beviltiškai nusenusios įrangos, aparatūros ar laidų laidelių raizgalynės — tokios nuobodžiaujančios tarptautinės mokslininkų kompanijos nesutiksi net ir paskutinę simpoziumo apie tikrovės ir realybės skirtumus dieną. Sunkiai išmoktų plastikinių dialogų neištirpina ir gyvybės baltais chalatais vilkintiems vyrams neįpučia net žlugęs mokslinis eksperimentas. Nejaugi jie sugebėjo visiškai išsinaikinti žmogiškąsias emocijas, kurių, beje, patys ieško pasąmonės gelmėse?
Į šias gelmes perkelia ne tik į vandens karstą panardinamas laidais laideliais apkarstytas Lukas — Marius Jampolskis. Jo misija ne tokia jau ir neįmanoma (mokslas pamažu į tai žengia) — prisijungti prie komos būsenos gulinčios merginos Auroros (Jurga Jutaitė) smegenų.
Kompiuterinė grafika erdvinius neuronų taškus junginėja ir žiūrovus į sapnų pasaulį gabena taip ilgai, kad kyla natūralus pavojus užmigti. Tiesa, filmo pradžioje iš geometrinių junginių išnyrantys titrai vis dėlto išlieka kaip gražus prisiminimas.
Ar šioje, ar anoje realybės pusėje atsidūręs Jampolskis užtikrintai lieka... Jampolskis. Nei mimika, nei intonacijos nesikeičia net ir jo herojui atsivėrus galimybėms išsilaisvinti, išpildyti slapčiausius sielos troškimus ar erotines fantazijas.
Spoksantis į kompiuterį, besimasturbuojantis, pykstantis, besiskiriantis (tik dėl to, kad nuobodu?) su gyvenimo drauge Lina (Martina Jablonskytė), įsimylintis, besimylintis, kenčiantis, net ir lakstantis nuogas, jis nevirsta herojumi, priverčiančiu pamiršti televizijos projektuose, šou, serialuose dalyvaujantį ar Radžiui žmonos ieškantį Marių Jampolskį.
Didesnę jausmų skalę perteikia ne šis profesionalus aktorius, bet be skrupulų nuogą savo kūną ir asmenines būsenas ekrane įtaigiai pateikianti ir, regis, visą save vaidmeniui atiduodanti J.Jutaitė. Po žmogaus pasąmonės gelmes nardė Andrejus Tarkovskis 1972-ųjų “Soliaryje”, S.Kubrickas “Švytėjime” (1980 m.), Alejandro Amenabaras “Atmerk akis” (1997 m.), Tarsemas Singhas “Celėje” (2000 m.), Pedro Almodóvaras “Pasikalbėk su ja” (2002 m.) ir daugybė kitų režisierių.
Kol ketverius metus buvo kuriama “Aurora”, į gražesnį pasaulį fantastiniu moksliniu eksperimentu nukėlė trimatis Jameso Camerono “Įsikūnijimas” (2009 m.).
Nerealiame “Auroros” pasaulyje išnyrantys pavieniai vaizdai ir vaizdiniai taip pat malonūs akims. Stambus planas, kadro estetika, visa tai sujungiantis Peterio von Poehlo garso takelis suteikia vilties. Tačiau akys džiuginamos su kino debiutantui būdingu pasimėgavimu, o iš pumpuro sprogstanti lietuviška erotika be gailesčio (ir be aiškesnės minties) sutepama sperma, išgleizojama maistu, nuterliojama krauju.
Pagaliau gražesnis ar bjauresnis, brangesnis ar pigesnis už pasąmonės ribų slypintis pasaulis nėra toks jau svarbus. Kiekvienas turi teisę įsivaizduoti ir vaizduoti jį savaip. Visos paieškos sielos gelmėse atsitrenkia į viena — žmogiškuosius jausmus. Jausmus, kurie nugali mirtį arba, priešingai, priverčia ją pasirinkti. Galų gale jais patikėti.
Apmaudu, kad savo sielą ir tuos jausmus apnuoginti turėjęs pagrindinis herojus, kurio charakteris ir poelgių motyvacija taip ir liko mįslė, daugiau sykių apnuogino užpakalį. O vieninteliu tikru jausmu patikėti leido pagiringas Dariaus Meškausko daktarėlis, bandantis seniai jį užknisusiems neišmanėliams studentams prakrapštyti smegenis.
