Tik to betrūktų, kad būtų pradėti spausdinti „šventiniai“ Sausio 13-osios atvirukai, prasidėtų prekyba suvenyrais, dalinimaisi „šventės“ idėjomis, lyg tai būtų dar viena kalėdinio ir naujamečio maratono, nusidriekiančio į Valentino dieną link Užgavėnių, stotelė.
Sausio 13-oji negali ir neturi būti šventė. Kaip ir Birželio 14-oji. Kaip ir mirtis bei laidotuvės.
Niekas neginčija, mirtis yra reikšmingas įvykis. Tačiau laidotuvės nėra šventė. Bent jau velionio artimiausiems žmonėms. Ir niekas jų šia proga nesveikina. Jeigu pradėtų sveikinti – tai būtų groteskiška ir mažų mažiausiai nepagarbu.
Tiesa, istorija žino nemažai atvejų, kai garsių žmonių mirties datos vėliau tapo šventėmis. Pavyzdžiui, bažnyčios šventaisiais paskelbtų asmenų mirties datos. Spalvingoji Kaziuko mugė šurmuliuoja ne bet kokią dieną, o kovo 4-ąją – tai Jogailos vaikaičio, vėliau paskelbto šventuoju, Kazimiero mirties data.
Tačiau kad liūdesys transformuotųsi į džiaugsmą, o atmintina diena – į šventę, turi nutekėti nemažai laiko. Turi nebeskaudėti. Turi būti nebelikę tų, kam skauda.
Jeigu visuomenėje pradeda kilti noras sveikinti su Sausio 13-ąja – peršasi išvada, kad tautai liaujasi skaudėti. Ypač menkai skauda tiems, kurie yra per jauni, kad patys tragiškus įvykius atsimintų.
Ar dvidešimt dveji metai – pakankamas laikas užmiršti skausmą ir įprasminti juodą istorijos datą kitokiomis spalvomis? Lyg ir ne – liudininkai dar gyvi, atsiminimai ryškūs, žuvusiųjų artimieji dar verkia ir prašo teisingumo. Ir didžiojo rytinio kaimyno kvėpavimas vis primena apie save.
Skausmas nėra vienareikšmiškai blogis. Jis organizmui reikalingas. Jis signalizuoja apie jam gresiantį pavojų. Tokį, kuris gali net sunaikinti. Jeigu kokie nors nuskausminamieji (šiuolaikinis „opiumas liaudžiai“, matyt, jau nebe religija, o „enjoymento“ kultūra) padeda nebejausti skausmo, sunaikinimas gali atslinkti nepastebėtas. Kartu su „Tarybine dešra“ ir rusiškos komedijos serija „Eglutės“.
