Naujai valdžiai ėmus narstyti buvusiosios palikimą netruko paaiškėti, jog kai kurie iš didžiųjų „nuopelnų” valstybei, apie kuriuos kone visą savo kadenciją garsiai skambino konservatoriai, tebuvo muilo burbulas.
Pavyzdžiui, dešinieji gyrėsi, kad paskatino Lietuvos ekonomikos pažangą aukštųjų technologijų link ir priviliojo kai kuriuos pasaulinius šių technologijų gigantus. Negana to, esą į šalį plūstelėjo didžiulis užsienio investicijų srautas.
Bene labiausiai konservatoriai didžiavosi, kad Lietuvą atrado IBM – 2010 metų rugsėjį kartu su šia garsia bendrove Ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos sukūrė Lietuvos tyrimų centrą (LTC). Jis turėjo tapti mūsų mokslo vartais į pasaulį, ekonomikos katalizatoriumi.
Kad šis projektas žlugo, paaiškėjo dar pernai vasarą, kai IBM pati pasiūlė nutraukti sutartį.
Bendrovei pabodo laukti tų 130 mln. litų, kuriuos Lietuva turėjo pati investuoti į projektą, o Ūkio ministerijos vadovybei teliko nenoromis pripažinti nesėkmę.
Nieko keista, kad Ūkio ministerijos vairą perėmusi socialdemokratė B. Vėsaitė iškart pranešė, jog LTC ne tik merdi – valstybei investavus į jo veiklą per 6 mln. litų, prisidarė bemaž 19 mln. litų skolų, kurias greičiausiai teks apmokėti valstybei.
Be to, ministrės manymu, projektas, į kurį planuota investuoti net 216 mln. litų, vertas prokurorų dėmesio.
Dėmesį į LTC nedelsdami atkreipė ne tik prokurorai, bet ir Valstybė kontrolė, kuri suskubo pareikšti, jog projekto riziką įžvelgė dar 2011 m., tačiau tuo metu, aišku, valdžia numojo ranka.
Kaip šią istoriją įvertins prokurorai, dar neaišku, tačiau jau dabar akivaizdu, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios projektas žlugo, yra tokia banali, kad net sunkiai telpa galvoje.
Mat tuomet Permainų koalicija nenumatė, kad projektas neatitiks visų procedūrinių kriterijų, kurie buvo būtini norint gauti Europos paramą. Pastaroji ir turėjo būti pagrindinis LTC finansavimo šaltinis.
Buvę ministerijų vadovai dabar negali paaiškinti, kodėl taip apsižioplino, tik nerišliai dėsto kažkokias detales, kuriose ir „slypėjo velnias”.
O naujoji valdžia mėgina įžvelgti ir kokius nors nusikalstamus ketinimus ar planus.
Šiaip ar kitaip, žlugęs projektas yra įspūdingas liudijimas, kokia iš tiesų „išmani” buvo buvusioji valdžia, nuolatos drebinusi orą skambiais pareiškimais apie modernią vadybą ir strateginį planavimą.
Nepaisant to, buvusieji garsiai tebeaiškina, kad IBM projektas Lietuvai buvo labai naudingas, pakėlė jos įvaizdį, padėjo išeiti į pasaulį ne vienam šalies mokslininkui.
Vis dėlto akivaizdu, jog fiasko su IBM meta šešėlį ir ant kai kurių kitų tebeliaupsinamų projektų – pavyzdžiui, ant „Barclay” banko padalinio Lietuvoje, kurio įsteigimu konservatoriai gyrėsi nepavargdami.
Juk iki šiol neatsakyta, kiek valstybė turėjo sumokėti šiam bankui, kad jis čia dirbtų, kaip ir neįvertinta jo veiklos reali nauda šalies ekonomikai.
Liūdna IBM istorijos pabaiga verčia prisiminti ir daugelį kitų žygdarbių, inovacijų, skatinimo planų, apie kuriuos dešiniųjų valdžia trimitavo, bet jie taip ir liko kyboti virtualiojoje erdvėje.
Kai kuriuos žlugusius užmojus buvusiems valdantiesiems priminė ir Prezidentūra, paskelbdama, jog šalyje iš esmės liko neišspręsta jaunimo nedarbo ir apskritai nedarbo problema.
Dar valdant konservatoriams prezidentė Europos viršūnių susitikimuose išgirdo, kad pagal jaunimo užimtumo rodiklius Lietuva Europoje atrodo labai prastai ir dėl to Vilniuje užkūrė pirtį.
Apie tą patį buvo prabilta šiomis dienomis. Iš pradžių į Prezidentūrą buvo iškviesti Lietuvos darbo biržos atstovai, o vėliau D. Grybauskaitės priekaištus išklausė naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė.
Pagrindinė žinia, kurią Prezidentūra siuntė miestui ir pasauliui, buvo sunkokai suprantama: dėl to, kad jaunimo užimtumo rodikliai esą negerėja, kalčiausia yra Darbo birža, o ne institucijos, nuo kurių priklauso socialinė bei ūkio politika.
Buvo matyti, kad šalies vadovės komanda buvo iš anksto nusiteikusi skelbti, jog Darbo birža nieko neveikia, ją reikia pertvarkyti ar net apskritai išvaikyti.
Galima spėti, kad tokios kampanijos tikslas paprastas – padedant naujiems valdantiesiems išversti iš posto ilgametį Darbo biržos direktorių V. Šlekaitį, kurį itin nesėkmingai mėgino pašalinti dešinieji.
Bet apie kokius nors konkrečius jaunimo nedarbo mažinimo būdus nei D. Grybauskaitė, nei A. Pabedinskienė taip ir neįstengė rišliai pranešti.
Ministrė tik miglotai dėstė apie kažkokias „mobilias savanorių grupes” ar apie tai, kad „lydės” jauną žmogų nuo studijų iki pirmosios darbo vietos.
Ir staiga prisimintas jaunimo nedarbas, ir IBM žlugimo istorija perša išvadą, kad bent artimiausiu metu nebus nuobodu, matant, kaip kedenamas buvusių valdančiųjų liūdnas palikimas.
