Jeigu konservatorių valdžia elgėsi kaip buldozeris, tai dabartinė – kaip švytuoklė. Tiksliau, kaip „makaluoklis“.
Reikia žaliosios energijos, ne atominės... bet gal ir atominės, ne tik žaliosios... Iš ryto lyg statome atominę elektrinę, vakare jau nebe. Bet koks ryžtingas sprendimas, siekiantis energetinės nepriklausomybės ar su atomine elektrine, ar be jos yra geriau negu blaškymasis prarandant valstybei tas galimybes, kurias šiandien ji turi.
Sunku paprastam žmogui išaiškinti atominės energetikos naudą, jeigu jos net valdžios visažiniai aiškiai nežino. Arba nemoka paaiškinti.
Vargu ar eiliniam piliečiui įdomu, kiek ir kokios galios reaktorių bus atominėje jėgainėje, kur bus jos galios rezervas, kur dėsime elektros energijos perteklių.
Žmones domina pagrindiniai klausimai: ar šis reaktorius bus saugus ir ar atpigs elektra?
Pareiškiama, kad galutinį žodį kovą tars Seimas – tad kokia buvo referendumo prasmė? Tik tuščiai išeikvoti pinigai. Neatrodo, kad jų turėtume per daug.
Pagaliau, jei Lietuvos energetikos strategai tikrai žino, kad atominė jėgainė būtina ūkinei gerovei ir energetiniam saugumui užtikrinti, tegul priima nutarimą statyti ir prieš daugumos valią. Demokratija tai demokratija, bet visuomenėje būna lūžio akimirkų, kai mažuma aiškiau mato, kas naudinga viešajam interesui, negu tuo metu atrodo daugumai.
Vėliau paaiškėja, kad nepopuliarūs sprendimai buvo neišvengiami, teisingi ir naudingi valstybės labui. Pavyzdžiui, Čilės diktatorius Augustas Pinochetas, kuris drastiškomis priemonėmis ekonomiškai atsilikusią šalį išvedė į pirmaujančias gretas Pietų Amerikoje.
Jam čiliečiai vėliau dėkojo – tiesa, tik tie, kurie liko gyvi.
Pagaliau, pavyzdžių nebūtina ieškoti kažkur Andų kalnuose. Tarkime, jei 1990 m. kovo 11-sios išvakarėse būtų surengtas referendumas, ar tuojau atsiskirti nuo SSRS ar palaukti, ir atvirai pasakyta, jog ilgam smuksime į ekonominę duobę, Lietuvos nepriklausomybės būtume sulaukę gerokai vėliau. Jei apskritai sulaukę.
Bet jeigu dabartinė valdžia nori atrodyti demokratiška, bet sprendimą vis tik priimti, siūlau pasimokyti iš kauniečių: apklausti telefonu 20-30 iš (iš anksto parinktų) ir paskelbti visuomenę, kad dauguma kauniečių nori brangiau mokėti už šildymą, vandenį ir šiukšlių išvežimą.
Tokia praktika įsigalėjo Kauno savivaldybėje, priimant svarbius miestui sprendimus. Bet užtat aiškumas yra: jeigu meras Andrius Kupčinskas nori, visi 30 kauniečių pasisako už jo poziciją.
Tai vis geriau, nei centrinės valdžios blaškymasis. Juk ji iki pat kovo vidurio, kol Seimas galutinai nenuspręs, vedžioja patamsiais verslininkus ir ūkininkus. Rengtis investicijoms į žaliąją energiją, užsėti laukus žilvičiais ar pirkti dujokaukes ir įsirengti slėptuves nuo atominio sprogimo?
