Taip sudėliota žinia vis dažniau ir vis garsiau skambės mūsų padangėje. Kumščius gniauš kovose su danų kiaulėmis užgrūdinti ūkininkai, grūmos politikai, grasins susideginti ir žali, ir kiek rausvesni gamtos mylėtojai. Juos vienys labai konkrečiai suformuluota užduotis – bet kokia kaina išsaugoti esamą padėtį energetikos srityje ir neįsileisti naujovių, kurios galėtų ją pakeisti.
Tai – didelis žaidimas, o Lietuva – tik smulki šios globalios dėlionės detalė, tačiau stebint pasaulinius procesus šioje srityje akivaizdu: pas mus jie vyksta labai panašiai. Fundamentali taisyklė - veiksmą seka atoveiksmis. Kuo stipresnis postūmis, tuo didesnė atatranka. Veiksmas šiuo atveju - amerikiečių planai žvalgyti skalūninių dujų klodus Vakarų Lietuvoje. Atoveiksmis - pirmieji protesto balsai.
Žygaičių, Aukštupių, Sartininkų kaimų gyventojai Tauragės rajone jau paskelbė visai Lietuvai: jie nieku gyvu į savo sklypus neįsileis skalūnų dujų ieškotojų. Juk kažkas turėjo pirmas tai išrėkti, ir tai – tik pradžia. Pykstančių ir protestuojančių rasis vis daugiau, Seime prasidės diskusijos, o visas žaidimas turės logišką atomazgą. Gali būti, kad ji bus pasiekta parlamente, „ginant šalies nacionalinius interesus“. O gal pakaks ir Vyriausybės potvarkio.
Norėdami suprasti, kas čia vyksta ir kas galimai bus toliau, turime pažvelgti į ten, kur visa tai prasidėjo - Jungtines Amerikos Valstijas.
Nuo 2008-ųjų metų šioje godžiausioje energijos ištekliams pasaulio valstybėje dujos stabiliai pinga – dabar jos kainuoja 25 proc. mažiau nei prieš ketverius metus. Finansų krizė čia niekuo dėta - jie tiesiog išgauna vis daugiau vietinių dujų. Pokyčiai tokie dramatiški, kad JAV planuoja šeštadaliu sumažinti anglies gavybą ir netgi iš Kinijos susigrąžinti į šalį kai kurias savo gamyklas, naudojančias daug energetinių išteklių. Jas esą bus pigiau išlaikyti tėvynėje.
Panaši situacija ir naftos rinkoje – anksčiau importuodavusi apie 60 proc. savo poreikių kiekio, dabar JAV įsiveža tik 45 proc., ir šis skaičius toliau mažėja. Tai reiškia, kad Amerikai tuojau nebereikės nei arabiškos, nei kokios nors kitokios naftos ar dujų. Skaičiuojama, kad energetinis bumas JAV padės sukurti net milijoną naujų darbo vietų.
Jei pasitvirtins bent dalis šių prognozių, naftos ir dujų kaina pasaulinėje rinkoje kris, o tai – jau labai bloga žinia toms šalims, kurios savo egzistenciją grindžia energetinių išteklių eksportu.
Dabartiniam Rusijos režimui tai skamba kaip laidotuvių maršas. Maskva ašaromis netiki, bet puikiai pamena, kad ir Sovietų Sąjungos žlugimas, ir B. Jelcino valdymo saulėlydis sutapo su rekordiškai mažomis naftos bei dujų kainomis pasaulio rinkose.
Ar bent nutuokiate, kokią dalį tos šalies federalinio biudžeto sudaro pajamos iš dujų ir naftos eksporto? Ogi 60 nuošimčių! Jie pumpuoja ir kloja vamzdžius, mes dejuojame ir mokame.
Mes mokame, o jie taškosi pinigais, kurių nepagali ir abejojančiųjų tokia tvarka smegenims praplauti. Aš, jūs, jie, jos – visi išlaikome ir „naujuosius rusus“, ir korumpuotą valdžios piramidę, ir visa kita, kas sudaro supuvusią šiuolaikinės Rusijos šerdį.
„Gazprom“ nėra kažkokia šėtono organizacija, veikiau - naujosios Rusijos ekonominės realybės makabriškas instrumentas. Jo veikla neefektyvi, o biudžetas išvarpytas skylių, pro kurias trykšta dolerių srovė steigėjams, globėjams, kuratoriams. Daugiau nei pusė išgaunamų dujų parduodama vietos rinkoje. Žinoma, savai skurdžiai liaudžiai pamaloninti kainos yra kitokios nei mums - jos simbolinės. Dujos ten parduodamos taip pigiai, kad šiuos nuostolius tenka dengti iš eksporto pajamų.
2012-ųjų trečio ketvirčio duomenimis, pelno marža iš dujų eksporto buvo 66 proc. Uždirbti 12 dolerių pelno už kiekvieną tūkstantį kubinių pėdų (28 kubiniai metrai) dujų - šios korporacijos įprasta norma. Palyginimui - JAV išgaunamų skalūninių dujų kaina - mažiau nei 3 doleriai už tūkstantį kubinių pėdų.
Bet kas mums iš to? Rusiškais vamzdžiais iš Šiaurės ir Pietų kaišoma Europa kol kas žaidžia pagal Maskvos taisykles. Čia yra nemažai valstybių, kurios neturi kito pasirinkimo - tik mokėti tiek, kiek prašo „Gazprom“. Ne tik Lietuva yra pasirašiusi ydingas sutartis, kuriose dujų tarifai yra susieti su naftos kainomis pasaulinėje rinkoje. Europa stena, bet vis dar moka. Kremlius norėtų, kad tai truktų kuo ilgiau, bet tokiems lūkesčiams, panašu, nelemta išsipildyti.
Šiai labai patogiai schemai, ant kurios buvo sukonstruotas V. Putino režimas, vis rimtesnę grėsmę kelia naujosios technologijos. Konkrečiai – skalūninių dujų išgavimas gręžiant horizontaliai, užpildant požemines ertmes technologiniu skysčiu ar tiesiog vandeniu ir taip išstumiant jas į paviršių.
Pajutęs milžinišką potencialą, JAV verslas stačia galva puolė į šią sritį. Rezultatas – gręžimo technologijos tobulinamos jau net ne mėnesiais, o savaitėmis. Energetikos korporacijos, pasidalijusios plotus Amerikoje, veržiasi į Europą. Savo gelmes išžvalgę kinai paskelbė, kad turi didžiausias planetoje skalūninių dujų atsargas – 886 trilijonus kubinių metrų. Antroje vietoje – JAV su 750 trilijonų. Sunkiai suvokiami skaičiai, bus paprasčiau, jeigu žinosite, kad savų atsargų Kinijos energetiniams poreikiams pakaks 200 metų. Neperkant nieko iš Rusijos.
Tai – ne vienintelė bloga žinia Maskvai. Amerikiečiai, seniai supratę naujų technologijų galią ir įžvelgę galimybę iš peties kirsti senam varžovui jo paties ginklu, prieš porą metų įsteigė specialų fondą, kurio vienintelis tikslas – skalūninių dujų technologijų plėtra į Vašingtonui draugiškas valstybes Azijoje ir Europoje. Apie ją savo laiku nemažai yra kalbėjusi tuometė JAV ambasadorė Vilniuje A. Derse. Tiesa, energingoji diplomatė nutylėjo, kad šioms iniciatyvoms iš anapus Atlanto Rusija renčia aukštas užtvaras. Suprantama – ji gina savo gyvybiškai svarbius interesus.
Manoma, kad Lenkija turi bene didžiausius skalūninių dujų išteklius Europoje. Kai JAV korporacija „Exxon Mobil“ mėgino įkelti ten koją, Kremlius sužaidė itin sudėtingą geopolitinių šachmatų partiją, kad svetimšalių ten neliktų. Mainais į pasitraukimą amerikiečiai gavo neregėto dosnumo kontraktą su Kremliaus kompanija „Rosneft“.
Tiesa, tai pasiteisino tik trumpam: į Rytų Europą energingai ėmė veržtis kitas JAV energetikos gigantas „Chevron“. Jis jau veikia šalyse prie Juodosios jūros, pernai įsigijo lietuvišką naftos kompaniją Lietuvos pajūryje, o šią savaitę paaiškėjo, kad „Chevron“ veikiausiai taps pagrindiniu skalūninių dujų žvalgytoju mūsų šalyje.
Būtent šiai kompanijai ir su ja dirbantiems partneriams Lietuvoje teks pagrindiniai propagandiniai ir politiniai smūgiai, kurių ilgai laukti nereikės – pirmos salvės jau aidi. Pagal panašų scenarijų įvykiai plėtojosi ir kitose „Gazprom“ dominijos šalyse Bulgarijoje bei Čekijoje.
Niekada iki tol ekologine savimone negarsėję čekai ir bulgarai, kuriems buvo nė motais jų šalyse veikiančios branduolinės elektrinės, staiga sukilo prieš skalūninių dujų technologijas. Rezultatas – 1:0 Putino Rusijos naudai. Paskelbtas moratoriumas skalūninių dujų technologijoms. Bent jau kurį laiką į šias valstybes dar tekės rusiškos dujos, dėl kurių kainų sumažinimo nei Praha, nei Sofija neturės pagrindo derėtis.
Kokio scenarijaus tikėtis Lietuvoje? Atsižvelgiant į tai, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį „Gazprom“ pozicijos tik tvirtėjo, o Lietuva buvo ir yra sistemingai programuojama kaip „dujinė“ valstybė, labiau tikėtina, kad pasikartos lenkų, bulgarų ir čekų atvejis. Įtakos šiam procesui turės ir politiniame horizonte šmėžuojantys prezidento rinkimai, kurie lems ne vieną populistinį sprendimą – tiek valdančiųjų, tiek ir dabar opozicijoje atsidūrusių jėgų stovykloje.
Tačiau tolesnėje perspektyvoje viskas gali pakrypti ir kita – Kremliui visai nepalankia – kryptimi. Tai jau turėtų lemti ne tiek vietinių veikėjų veiksmai ar neveiklumas, o pasauliniai procesai, kuriuos paskatins naujų technologijų plėtra. Planetos energetinis žemėlapis bus perpieštas, o korumpuotų ir nedemokratiškų režimų, dabar žmonijai diktuojančių savo taisykles, ten veikiausia neberasime.
