„Su tyra sąžine gerbiamam Lietuvos teismui pareiškiu, kad aš, Rusijos Federacijos pilietis, 65 metus gyvenantis Vilniuje, jokių nusikaltimų nepadariau. Mano sąžinė švari“, - Kauno apygardos teisme jausmingai kalbėjo buvęs sovietų saugumo pareigūnas, papulkininkis Aleksandras Kardanovskis.
95 metų teisiamajam Kauno apygardos prokuratūra pareiškė kaltinimus okupuotos valstybės civilių gyventojų trėmimu. Tai, ko gero, vienas seniausių teisiamų asmenų visoje Lietuvoje.
Kaltinimai buvusį čekistą pasivijo po 63 metų. Į teisiamųjų suolą jis sėdo už tai, kad 1949-aisiais pasirašė išvadas Vilkaviškio rajone gyvenusių šeimų trėmimo bylose. Teisiamasis kategoriškai neigia savo kaltę, teismą bando įtikinti sąžiningai dirbęs savo darbą – po karo persekiojęs Lietuvos žydus žudžiusius nacių bendrininkus, taip pat sovietinių partizanų išdavikus ir su masiniais 1949 metų trėmimais neturintis nieko bendra.
Tačiau valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras mano kitaip. Pasak kaltintojo, A. Kardanovskis privalo atsakyti už tai, kad ir dėl jo kaltės į Sibirą buvo tremiami nieko dėti žmonės. Jis pasirašė trėmimo bylų išvadas, kuriomis remiantis iš Lietuvos prievarta iškeldinta 15 Vilkaviškio rajone gyvenusių šeimų.
Kilo karjeros laiptais
1917 metų pradžioje Rusijoje, Vladimiro srityje, gimusio A. Kardanovskio biografija - įspūdinga. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, savo karjerą sovietų saugumo struktūrose jis pradėjo sulaukęs 23 metų. Dirbo NKVD Ypatingojo skyriaus Orlovo karinės apygardos operatyviniu įgaliotiniu, po metų paskirtas Pietų fronto operatyvininku.
Nuo 1943 iki 1946 tarnavo sovietų karinėje kontržvalgyboje „Smerš“, po karo – centriniame Lietuvos sovietų saugumo aparate Vilniuje, dirbo eiliniu tardytoju, vėliau kilo pareigose, tapo Lietuvos MGB A skyriaus 3-iojo poskyrio viršininku, KGB kadrų skyriaus viršininko pavaduotoju. 1966 metais A. Kardanovskis paskirtas Lietuvos KGB 2-osios valdybos 1-ojo skyriaus viršininku, vėliau tapo 2-osios valdybos viršininko pavaduotoju.
Iš sovietų saugumo papulkininkio laipsnį užsitarnavęs čekistas dėl amžiaus pasitraukė tik 1980 metais.
Nukentėjusių pozicijos skiriasi
Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje nukentėjusiais nuo trėmimo pripažinta net 16 asmenų. Tai ne tik tremtiniai, bet ir tremtyje gimę jų vaikai, net anūkai.
Paradoksalu, tačiau visi apklausti nukentėję minėjo kaltinamąjį jų ištrėmimu A. Kardanovskį matantys pirmą kartą, anksčiau šio žmogaus nepažinoję ir neturėję supratimo, kas pasirašė išvadą jų trėmimo bylose.
Nagrinėjant bylą teko išklausyti šiurpą keliančių liudijimų, pasakojimų apie tai, kokiomis sąlygomis Sibire gyveno iš gimtųjų vietų 1949 metais ištremti žmonės. Vienas pasakojo gimęs tremtyje, o mama jį auginusi vos mėnesį, vėliau turėjusi eiti į darbą aukso kasyklose. Kūdikį ji pririšdavusi virve už kojos, kad tas nesusižeistų.
Badas, šaltis ir nepriteklius, viena po kitos sekusios artimųjų mirtys. Apie tai kalbėjo visi teismo apklausti nukentėjusieji.
Tiesa, kai kurie tremtį išgyvenę žmonės dėl savo sveikatos būklės nenorėjo vykti į teismo posėdžius, prašė bylą nagrinėti be jų.
„Aš atleidžiu tam seneliui (teisiamajam. – Red.). Tegul jis gyvena tiek, kiek jam Dievas duos. Kas buvo praeityje, to jau nepakeisi“, - teismui atsiųstame rašte tikino garbaus amžiaus sulaukusi moteris, kartu su šeimos nariais praėjusi Sibiro pragarą.
Dar keli žmonės nesutiko būti pripažinti nukentėjusiais, tad jiems suteiktas liudininkų statusas. Savo apsisprendimą garbaus amžiaus sulaukę, įvairių ligų kankinami tremtiniai motyvavo tuo, kad šis teismas jau nieko nepakeis, o važinėti į Kaune vykstančius teismo posėdžius jiems per sunku.
Trėmimo mechanizmas – itin painus
Sovietų saugumo papulkininkiui A. Kardanovskiui pareikšti kaltinimai pagrįsti ne tik jo pasirašytomis rekomendacijomis ištremti žmones, bet ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateikta istorine-archyvine pažyma.
Teisme liudijęs šio centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas, istorikas Andrius Tumavičius negalėjo tiesiai atsakyti į klausimą, ar buvęs čekistas turėjo galimybę įsakyti tremti žmones. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trėmimu kaltinamas A. Kardanovskis tuo metu dirbo MGB vyr. tardytoju centrinėje šios įstaigos būstinėje Vilniuje.
„Įsakyti jis negalėjo. Atliko tai, kas jam buvo pavesta“, - teisme liudijo istorikas.
A. Tumavičiaus liudijimas atskleidė painią to meto MGB struktūrą ir trėmimo mechanizmą.
1949 metais Ministrų taryba patvirtino slaptą planą, pagal kurį turėjo būti iš gimtųjų vietų iškelti rezistentams talkinusių šeimų nariai bei taip vadinami „buožės“, samdomą darbo jėgą naudoję stambesni žemvaldžiai. Šios operacijos, gavusios kodinį pavadinimą „Jūros mūša“ (Priboi – rus.) vykdymas patikėtas MGB.
Pasak istoriko A. Tumavičius, kokias šeimas reikia ištremti į Sibirą, sprendė vyresnybės įsakymu sudaryta 30-ies patyrusių operatyvinių MGB darbuotojų grupė. Jos narių sąrašas iki šiol nerastas, ko gero, jis nėra išlikęs.
Už duomenų rinkimą apie trėmimui pasmerktas šeimas buvo atsakingi apskričių MGB viršininkai. Jie kaupdavo bylas, kuriose, pasak teisme liudijusio istoriko, turėjo atsispindėti šeimą kompromituojanti medžiaga – agentūriniai pranešimai apie partizanų rėmimą ar dalyvavimą rezistencinėje kovoje, arba duomenys, kad šeima turi stambų ūkį, naudoja samdomą darbo jėgą.
Šios pasmerktųjų bylos keliavo į Lietuvos sostinę, centrinę sovietų saugumo būstinę. Ten jas peržiūrėdavę čekistai pasirašydavo išvadą, kurioje rekomenduojama šeimą ištremti. Išvadas, dėl kurių buvo ištremta 15 šeimų, pasirašė ir prieš teismą stojęs A. Kardanovskis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas, istorikas A. Tumavičius teisme aiškino tuo metu galiojusią trėmimo dokumentų ruošimo tvarką. Pasak sovietmečio represijų tyrinėtojų, prieš teismą stojęs buvęs čekistas tuomet tik vykdė savo viršininkų nurodymus.
„Jo parašas išvadoje nebuvo lemiamas. Jis tik patikrindavo, ar tikslūs ištremti pasmerktos šeimos narių anketiniai duomenys, ar tarp jų nėra Raudonosios armijos karių, sovietų partizanų, kitų nusipelniusių asmenų. Po to išvadą pasirašydavo valdybos viršininkas, o galiausiai – saugumo ministras.
Po kurio laiko tremtinių sąrašai keliaudavo į Maskvą, kur juos patvirtindavo Ypatingasis susirinkimas (osoboje soveščanije – rus.). Tai įvykdavo jau tada, kai tremtiniai būdavo atsidūrę Sibire. MGB apskričių viršininkai žmones trėmė net nelaukdami Ypatingojo susirinkimo sprendimo“, - kalbėjo istorikas.
Teisme nagrinėjant buvusio sovietų saugumiečio atsakomybės klausimą imta narplioti ir paties trėmimo mechanizmą.
Istoriko A. Tumavičiaus teigimu, dirbdamas centriniame MGB aparate teisiamasis tik vykdė viršininkų nurodymus ir negalėjo daryti įtakos pasmerktųjų likimams.
1949 metais vykusius trėmimus, kuriems vadovavo apskričių MGB viršininkai, tiesiogiai vykdė operatyvinės grupės vadovai. Jie trėmimo bylų negaudavo, o tik ištremti pasmerktų šeimų sąrašą.
Pagal to meto instrukcijas, trėmimas vykdytas keliais etapais – pirmiausia organizuotas pasmerktos šeimos „pakėlimas“ (podniatije - rus.), jos narių patikrinimas pagal sąrašą, konvojavimas ir perdavimas į Sibirą vykstančiam ešalonui.
„Jokios okupacijos nebuvo“
Nors tiesioginių įrodymų, kad 1949 metais sovietų saugumo vyr. tardytojas asmeniškai inicijavo 15 šeimų ištrėmimą ar įsakė tai daryti, nėra, A. Kardanovskis teisme bandė kvestionuoti pačios sovietų okupacijos buvimą.
Sovietų saugumo papulkininkis ilgoje kalboje rusiškai postringavo apie tai, esą Lietuva savo noru įstojo į „broliškų respublikų sąjungos“ sudėtį, bandė įrodyti, kad tai buvo demokratiškas procesas, to meto Lietuvos gyventojų išrinktos valdžios atstovų valia.
Teisiamasis bandė kaip įmanydamas sumenkinti savo nuopelnus, tikino teismo nagrinėjamu laikotarpiu buvęs tik žemesniosios grandies saugumietis, vyr. tardytojas ir pokario periodu tyręs nacių ir jų parankinių įvykdytus nusikaltimus Kauno IX ir VII fortuose, tardęs Panerių budelius, narpliojęs Marytės Melnikaitės išdavimo fašistams aplinkybes, o su lietuvių trėmimu neturintis nieko bendra.
Buvusio saugumiečio gražbylystėms netiesiogiai pritarė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas. Teisme istorikas tvirtino, kad vykdant trėmimo operaciją buvo mobilizuojama labai daug čekistų, kurie atliko pačias įvairiausias užduotis. O tai, kad teisiamasis pasirašė trėmimo bylose išvadas, parodo tik tai, kad jis vykdė savo valdžios nurodymus.
Už A. Kardanovskiui inkriminuojamą nusikaltimą, okupuotos valstybės gyventojų trėmimą įstatymas numato griežtą bausmę – laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų.
