Referendume pareikšta neigiama nuomonė dėl naujos AE yra aiški, bet tik naivuolis gali manyti, kad amžiaus projekto šalininkai sudės ginklus. Iniciatoriai nėra kokia nors marginalinė politinė grupė, juos palaiko prezidentė, o jos nuomonės Vyriausybė negalės nepaisyti ir ne vien dėl principo – gyvenkime draugiškai.
Socialdemokratai pakeisti savo ankstesnę neigiamą nuomonę dėl dabartinio AE projekto bus spaudžiami ne tik Lietuvoje, įtakingų projekto šalininkų bus surasta ir Briuselyje, gal vėl Varšuvoje, o nepaisyti Lietuvos žmonių požiūrio jau yra įprasta. Žinoma, jeigu jie tylės ir nepasielgs taip pat, kaip Sąjūdžio laikais. O tai, kantrybei trūkus, gali ir atsitikti.
Politinė nuojauta sako, kad dabartinė valdžia galutinio taško šiuo klausimu pavasarį dar nepadės, sulauksime vasaros, o gal ir rudens. Bet tuo metu kaip tik spręsis Darbo partijos ir, tikriausiai, koalicijos likimas. Darbo partijos vadovai, palaikydami AE projektą, pasielgė gudriai: lemiamu momentu, aršioje politinėje kovoje, kurios smaigalyje bus nauja AE, vėl gali tikėtis konservatorių paramos.
Savo vaidmenį suvaidins ir viešieji ryšiai: jau dabar įrodinėjama, kad referendumo metu žmonės buvo apgaudinėjami, ir jeigu būtų žinoję tiesą, rezultatai būtų kiti. O kokia yra tiesa? Buvusi vyriausybė į šį klausimą įtikinamai neatsakė, daug kalbėjo apie pigesnę elektros energiją, energetinę nepriklausomybę, Rusiją, tačiau diskusijų pabaigoje kilo daugiau klausimų, nei jos pradžioje. Po kelių politinių ir technologinių debatų metų sugrįžome prie esminio klausimo – žalingas ar naudingas šitas projektas Lietuvai?
Pastarosiomis dienomis akademikas J. Vilemas paskelbė straipsnį „Naujos AE statyba Lietuvoje - per brangus mokestis už spekuliacijas energetinės nepriklausomybės tema“. Mano manymu, tai pats solidžiausias ir visuomenei aiškiausias samprotavimas, paaiškinantis, kodėl pasaulyje anksčiau dėtos viltys į branduolinę energetiką pamažu ėmė blėsti ir nauji projektai tapo ne tik brangūs, bet ir žalingi.
Straipsnyje teigiama, kad nauji reaktoriai beveik nestatomi, o smukimas prasidėjęs nuo 2002 metų: „ Taigi prieš 10 – 12 metų pasirodžiusios branduolinės energetikos renesanso viltys lieka miražu“. Anot autoriaus, tai lemia sparčiai besiplėtojanti atsinaujinančių energijos šaltinių energetika, kai „klimato atšilimo problemos sprendžiamos žymiai pigiau, universaliau ir mažiau rizikuojant, nei su branduoline energija“.
Straipsnyje taip pat įtikinamai argumentuojama, kodėl branduolinė energija bus per brangi: „Nežiūrint į jo fizikinį paprastumą (branduolinis reaktorius) yra labai pavojingas įrenginys, kurį suvaldyti ir be pertrūkių saugiai eksploatuotuoti keletą dešimtmečių yra ne taip paprasta, kaip buvo tikėtasi. Kaupiantis patirčiai, griežtėjant saugos reikalavimams, branduolinių elektrinių statyba ne pigo, o brango... branduolinės elektrinės tapo ne pigiausios, bet beveik brangiausios elektros šaltiniu“.
J. Vilemo nuomone, įtikinėjimai apie pigią elektros energiją neatitinka šių dienų realijų. Naujos AE projektas esąs ne naudingas, bet tiek ekonominiu, tiek saugumo požiūriu žalingas Lietuvai. Ir toks sumanymas negali būti pateisinamas energetinės nepriklausomybės siekiu, ką autorius nedviprasmiškai vadina spekuliacijomis.
Tai vienas griežčiausių projekto vertinimų. Panašų, kvalifikuotai argumentuotą, teko girdėti tik iš Nepriklausomybės akto signataro A. Sėjūno Memorandumo dėl valstybės nepriklausomybei pavojingo VAE projekto.
Įvykęs referendumas, kas Lietuvoje atsitinka retai, pademonstravo, kad strateginių klausimų negalima palikti spręsti keliolikai politikų. Tačiau tai nereiškia diskusijų pabaigą. Jos atgims net aršesniu pavidalu, negu buvo. Buvusi Vyriausybė atsainiai žiūrėjo į reiškiamą kritiką, nesiteikdavo nei atsakyti, nei komentuoti. Netikėjo, kad įvyks ir referendumas.
Projekto šalininkai dabar sutrikę, bet netrukus mesis į naują mūšį. Pagaliau ir jie turi argumentų. Akademikas naują AE vertina neigiamai, tačiau jo buvę bendražygiai – teigiamai. Kodėl? Jeigu branduolinė energetika vis mažiau populiari, kodėl tokių projektų vis dar imamasi. Galima daryti prielaidą, kad Rusijos valdžiai nesvarbu nei skaudžios pamokos, nei žmonės.
Bet branduolines elektrines, nors ir rečiau, tebestato ne viena technologiškai pažangių valstybių. Jeigu Rusijos praktiškai net du reaktoriai Lietuvos pašonėje yra ne vien ekonominis, bet ir politinis projektas, ar mūsų valstybė turi teisę pasyviai stebėti, kas bus. Ką galėtų ir turėtų daryti mūsų Vyriausybė?
Visų pirma ji turėtų visapusiškai ir viešai įvertinti situaciją tiek moksliniu techniniu, tiek politiniu požiūriu. Keista, kad turint tiek daug kvalifikuotų mokslininkų iki šiol nieko nebuvome girdėję bent bandymus sukurti bendrą darbo grupę iš mokslininkų, projekto šalininkų ir priešininkų.
Viešoje erdvėje dominavo tik argumentai apie projektą palaikančias arba iš jo pasitraukusias valstybes. Bet pastarosioms bepigu – juk ne savo valstybėje statys ir ne jiems reikės rūpintis, kur kišti atliekas. Rimtiems ir atviriems argumentams visuomenė nesipriešins.
