Po pokalbio su prezidente Dalia Grybauskaite dar kojų neapšilusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vairininkė kovai su jaunimo nedarbu pasiūlė pasitelkti kažkokias mobiliąsias savanorių grupes ir Vokietijoje taikomą modelį.
„Turėtume tą jauną žmogų nuo studijų proceso pamažu lydėti į darbo rinką, jį įvesti”, – miglotai aiškino ministrė.
– Gal galite konkrečiau atskleisti, kas tai yra ir kaip toks modelis veiktų tikrovėje? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo A.Pabedinskienės.
– Tai dialogas su verslu nuo pirmųjų studijų dienų.
Aš įsivaizduoju, jog studijuojančiam jaunam žmogui turėtų būti sudarytos galimybės nuolat praktikuotis, kad jis galėtų priprasti prie darbo aplinkos. Darbdavys jį tarsi turėtų ugdytis.
Be universitete, kolegijoje ar kur kitur įgyjamų teorinių žinių, jis studijų metu dar turėtų įgauti ir praktinių žinių. Visa ši patirtis jam padėtų lengviau įsilieti į darbo rinką.
– Kodėl darbdavys, kuris šiandien turi nemenką darbo jėgos pasirinkimą, turėtų imtis šios švietėjiškos misijos?
Gal planuojama sugrįžti į laikus, kai neturinčiam vadinamojo paskyrimo jaunuoliui užsiverdavo durys, studentai negalėdavo savarankiškai pasirinkti, kur jiems geriau darbuotis?
– Viskas priklausys nuo derybų su verslininkais, darbdaviais. Bet yra ir toks kelias, kuris galėtų duoti rezultatų.
Aišku, jie bus apčiuopiami ne iš karto. Tiesiog reikia kalbėtis su verslu, kuris turi daug iniciatyvų, tačiau jos ne visuomet išgirstamos.
Tačiau jeigu manoma, kad dabar bus siekiama ką nors kur nors nugrūsti, tai nėra tiesa.
Tiesiog turėtų būti siekiama, kad darbuotojų paklausa būtų lyg ir prognozuojama.
Pavyzdžiui, jei įmonei reikia penkių suvirintojų, ji galėtų tiesiogiai tartis su profesinio rengimo centru, kad jis tokį skaičių specialistų ir parengtų.
Darbdavys savo ruožtu galėtų prisidėti, kad būsimasis darbuotojas įgytų reikiamą praktiką.
Visą laiką dėstoma, esą verslas nenori priimti jauno žmogaus, renkasi nors ir jaunus, bet patirties jau turinčius darbuotojus. Gal tai ir tiesa, bet patirtis iš niekur juk neateina, ją reikia ugdyti, todėl darbdavį būtina įtraukti į visą šį procesą, ir mes tai skatinsime.
– Šiuo metu darbdaviai skatinami priimti jaunuolius į darbą mokestinėmis lengvatomis. Ar to nepakanka?
– Nuo vasario bus dar viena naujovė, kai pirmą kartą įsidarbinusiam jaunam žmogui (iki 29 metų) dalį atlyginimo skirs valstybė. Tai truks metus. Tam numatyta 32 mln. litų.
Manau, ši priemonė, kaip ir anksčiau buvusios, turėtų pasiteisinti, bet vien tik subsidijomis jaunimo nedarbo problemų neišspręsime.
– Gal pagrindinė problema ta, kad jaunimas iš viso nenori dirbti arba jo nevilioja siūloma kukli alga, todėl jis dairosi uždarbio užsienyje?
– Iš tiesų per darbo biržas į jaunų žmonių mokymą, kvalifikacijos kėlimą ir įdarbinimą investuota daug lėšų. Bet dažnai tas įdarbinimas trunka dvi tris dienas.
Toliau niekas nesidomi, kodėl jaunas žmogus atsisakė jam suteiktos galimybės. Darbo biržos į tai žiūri formaliai, nors turėtų labiau įsigilinti į priežastis.
Manau, dalies jaunų žmonių lūkesčiai dėl darbo ir uždarbio yra pernelyg dideli. Vos baigę studijas kai kurie jų įsivaizduoja esantys itin aukštos kvalifikacijos, o negavę įsivaizduojamo atlygio renkasi lengviausią kelią – darbą užsienyje, kur dirba net ne pagal specialybę.
– Ar jūsų artimiausioje aplinkoje yra žmonių, kurie neturi darbo ar buvo priversti jo ieškotis užsienyje?
– Kai kurie mano pažįstami asmenys yra išvykę į užsienį, bet tai buvo prieš 12 ar 15 metų. Jų išvykimas nebuvo tiesiogiai susijęs su darbu.
– O bedarbių tarp artimųjų turite?
– Ne. Bet ir nėra daug čia tos giminės.
– O sutuoktinis?
– Vyras Vidmantas ėjo Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, bet dėl pasikeitusių politinių aplinkybių šiuo metu nedirba.
– Galbūt jis gauna bedarbio ar kokių nors kitokių pašalpų?
– Tikrai ne. (Juokiasi.)
– Atvirai kritikuojate dabartinę pašalpų sistemą, kuri leidžia jos gavėjams važinėti visureigiais ar samdytis namų šeimininkes. Gal jau turite viziją, kokiu keliu eiti – ar bus mažinamas paramos gavėjų ratas, ar jie bus griežčiau kontroliuojami?
– Jeigu bus taikoma griežtesnė kontrolė, mažės ir išlaidos pašalpoms.
Bet, ko gero, reikėtų atidžiau išanalizuoti įstatymus ir pereiti prie mažesnio išmokų ir pašalpų rūšių skaičiaus.
Dabar taip drąsiai negalėčiau atsakyti, kokių pašalpų rūšių būtų galima atsisakyti, bet akivaizdu, kad pašalpų gavėjų skaičius šiandien yra per didelis.
– Nedrąsiai kalbate ir apie būsimą pensijų dydį. Nors Vyriausybės programoje užsimenama, kad jos bus didinamos, bet nežinoma nei kada, nei kiek.
– Tikrai nenorėčiau nieko konkretaus sakyti, nes jeigu ką nors pažadėsiu, bus laukiama, kad pažadą tesėčiau. Viskas priklausys nuo finansinių galimybių.
Visos socialinės grupės yra labai jautrios, todėl negaliu dabar tiesiai pasakyti, kad pensijos bus didinamos, o išmokos tiems, kurie, pavyzdžiui, turi daugiau vaikų, mažinamos. Tai būtų nekorektiška.
– Bet viešai užsiminėte, kad gali būti keičiama tvarka, kai vaikus auginančioms motinoms dvejus metus kompensuojamos prarastos pajamos.
Ar ši sistema jums atrodo ydinga ir kaip ją pakeitus vis dėlto būtų galima tikėtis, kad gimstamumas didėtų?
– Aš sakiau, kad gilinsimės į situaciją. Kai turėsiu specialistų išvadas, tada galėsiu ką nors konkrečiau pasakyti.
Dabar tikrai nenorėčiau viešai dėstyti savo nuomonės, ką manau apie veikiančią sistemą. (Juokiasi.)
– Paliekate nemažai klausimų be atsakymų.
– (Kvatojasi.) Geriau palikti daug klaustukų nei suteikti nepagrįstų vilčių. Dėl to vėliau būna nesmagu.
– Tačiau lazda turi du galus. Juk galite sulaukti priekaištų, kad atėjote į atsakingą postą nežinodama, kaip spręsti esančias problemas?
– Suprantu, kad taip gali atrodyti. Bet yra dalykų, kuriuos dar aiškinuosi kartu su specialistais. Tik tada galėsiu priimti sprendimus.
– Gal vis dėlto galite ką nors aiškiau pasakyti apie vieną prioritetinių šios Vyriausybės užmojų – mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Kaip to bus siekiama?
– Vėl mane kaltinsite, kad palieku daug klaustukų ir kalbu nekonkrečiai. (Juokiasi.)
Bet socialinė atskirtis atsiranda ir todėl, kad žmonės ją patys susikuria, kai nenori dirbti. Dėl to jie ir patenka į pašalpų gavėjų eilutę.
Bet tikrai negalėčiau atsakyti apie tuos mažinimus, nes nežinau, ką pasakyti. (Juokiasi.)
