Vaizdas ekrane — tikrai geresnis nei prieš metus ir jau tempiantis iki vakarietiškų renginių. Fonogramos — daugoka. Klausiau — organizatoriai sako, kad per tas trumpas pertraukėles tarp pasirodymų sutampyti instrumentų nespėtų, nebent būtų dvi scenos, o artistai jose grotų pasikeisdami. Tam reikia daugiau rėmėjų arba brangesnių bilietų. Galbūt.
Nesusipratimų irgi buvo. Pristatyti pretendentą į statulėlę ištrauka iš kūrinio, kuris įrašytas prieš 7 metus, nėra solidu — kai apdovanojama būtent už darbus, nuveiktus per metus. Kažkas truputį aplaidžiai į tai pažiūrėjo, bet, tikiu, kitais metais pasitaisys.
Dėl statulėlių laimėtojų — atspėti buvo galima beveik visus. Donatas Montvydas nusipelnė visko, ką gavo, jei atidžiau pažiūrėsite, kaip intensyviai dirbo 2012-aisiais.
„Sel“ ir „Liūdnų slibinų“ dvikova — opus klausimas. Visi apdovanojimai šiek tiek subjektyvūs. „Liūdni slibinai“ — puikūs, bet gal prie jų pergalės kiek prisidėjo ir Egidijus Dragūnas, suerzinęs pernelyg daug komisijos narių. Lietuva — maža šalis.
Bet skaudžiausiai maigomas pūlinys, atrodo, yra priešprieša tarp pirmos ir antros ceremonijos dalių. Pirma dalis buvo transliuojama antriniu TV3 kanalu TV6 ir priglaudė nemažai jaunųjų bei alternatyviosios muzikos atlikėjų. Beveik visa antra dalis, transliuota TV3, buvo skirta veteranams ir nenaujiems kūriniams. Šis akcentas beveik nustelbė faktą, kad 20-ies ceremonijos numerių rinkinys gausiai ir įvairiai atspindėjo Lietuvos sceną.
Kai kurie paliktieji pirmoje dalyje nelaimingi, kad gavo mažiau dėmesio (nors šiais laikais įrašai greitai atsiduria internete ir visiems yra prieinami, ir po transliacijos pabaigos galimybės juos paskleisti ir panaudoti savo muzikos reklamos tikslais — beribės). Norintys šviežumo pyksta, kad išgirdo dainas, kurios neturi nieko bendra su popmuzikos dabartimi.
Kai kurių pasiklausius atrodo, kad apskritai visa M.A.M.A. ceremonija turėtų būti sudaryta iš atlikėjų, kurie sostinės klubuose surenka 18 žmonių auditoriją, nes jie „varo kur kas geriau už senius“ ir „turi pagaliau gauti šansą“.
Kartais atrodo, kad muzikantų naivumas — beribis. Keturias valandas tiesioginiame komercinės TV eteryje rodomas renginys, kuris vyksta brangiausioje arenoje su daugybe technikos žaisliukų ir kostiumų, tiesiog negali būti panašus į „Poezijos pavasarį“ su giliomis menininkų polėkio apraiškomis. Pernelyg mažai žmonių to reikia.
Vienintelė ceremonijos rengėjų klaida šiuo klausimu — nemokėjimas tiesiai suformuluoti, kad televizija ir reitingai yra gyvybiškai būtinas bet kuriai įtakos norinčiai turėti apdovanojimų šventei dalykas.
Nebus reitingo — nebus M.A.M.A. Paprasta kaip dukart du.
„Pačiai televizijai to nereikia. Gyveno ji be M.A.M.A. ir toliau gyvens. Mano pragmatiškiausiu įsitikinimu, televizijos reikia patiems apdovanojimams. Schema labai paprasta: per televiziją galima įdėti reklamą, per reklamą galima gauti pinigų, pinigus galima sukišti į apdovanojimus.
Per apdovanojimus galima surengti šventę, parodyti gerus atlikėjus ir visiems priminti, kad yra daug kuriančių“, — socialiniuose tinkluose galiausiai nesusilaikęs pratrūko vienas ceremonijos iniciatorių Marijus Mikutavičius.
Ką bendra turi televizija, reitingai, reklama ir Džordana Butkutė, „Rondo“, ŽAS, Stasys Povilaitis ir „Bix“, kurie karaliavo antroje šou dalyje? Nė nežinia, ar reikia tai aiškinti, bet pabandykime dar kartą.
Galima vadinti amerikietiškų „Grammy“ apdovanojimų rengėjus idiotais, bet jie sukūrė šiokį tokį etaloną, į kurį žvalgosi ir, nėra ko slėpti, šį tą kopijuoja panašios ceremonijos dešimtyse šalių.
Pernai „Grammy“ įspūdingai atsisuko į „senukus“. Į sceną ėjo Paulas McCartney, Tony Bennettas, Glenas Campbellas, „The Beach Boys“. Šie „kam per 70“ publikos atlikėjai grojo senas dainas.
Dar buvo vyresnės kartos žvaigždė Bruce’as Springsteenas, pagarbą velionei Ettai James atidavusi veteranė Bonnie Raitt. Iš programos visiškai dingo alternatyvioji muzika. Skaičiavau — numerių, skirtų praeičiai pagerbti, dalis šiame renginyje buvo didesnė nei M.A.M.A. ceremonijoje.
„Grammy“ rezultatas — 40 procentų žiūrimumo padidėjimas ir sensacija — pralenkti „Oskarų“ apdovanojimai. Žiūrovų buvo tiek, kiek „Grammy“ ceremonija neturėjo nuo 1984-ųjų. Tai buvo antra pagal žiūrimumą transliacija per kelis „Grammy“ dešimtmečius. Skeptikai sakys, kad reitingą šį kartą sukūrė Whitney Houston mirtis ir jos atminimo pagerbimas ceremonijoje, tačiau daugelis JAV TV analitikų mano kitaip.
Jei manote, kad Lietuvos TV kūrėjai ir žiūrovai yra drėbti iš kito molio, klystate. Muzikos veteranai tikriausiai buvo būtent tas elementas, kuris labiausiai padėjo M.A.M.A. peršokti eterio konkurentus. Esu tikras, kad TV3 pila šaltas prakaitas nuo minties, kas būtų buvę, jei vietoj visų jų eteryje būtų pasirodę kai kurie pirmos dalies (kuri transliuota per mažiau žiūrimą TV6) atlikėjai. Tai būtų buvusi paskutinė M.A.M.A. transliacija — bent jau stambiame TV kanale.
Televizijos eterio gavę Markas Palubenka ar „The Perfect Pill“ yra puikūs atlikėjai, suvokiantys, kad jų muzika vis dėlto potencialiai domina nedidelę dalį klausytojų, o ir ta mėgsta neva madingai girtis, kad neturi televizoriaus.
Iš jų televizijai — jokios naudos, bet jiems atsirado vieta eteryje, kaip ir dar keliems jų bendraminčiams. Iš jų apie M.A.M.A. negirdėjau nė vieno blogo žodžio.
Atvirkščiai — jie, „Liūdni slibinai“, „Gerai Gerai & Miss Sheep“ supranta, kad iš šių pasirodymų gali išspausti daug. Atlikėjai mano, kad yra visiems žinomi, kol nepasirodo TV laidoje — ir sulaukia kvietimų koncertuoti, nes, pasirodo, net didmiesčiuose daug kas iki tol apie juos nė nebuvo girdėję.
Žinoma, pirma ceremonijos dalis mane labiau intrigavo. Žinoma, būtų smagu, kad naujų talentų ši ceremonija galėtų parodyti ne penkis, o dvidešimt penkis, bet tai nerealu. Žinoma, originali apdovanojimų idėja — kiek iškraipyta ir apdaužyta televizinės tikrovės. Bet su tomis pačiomis problemomis susiduria ir „Grammy“.
Tiesiog reikia susitaikyti su tuo, kad didžioji dalis TV auditorijos iš M.A.M.A. (kaip ir iš „Grammy“ ar MTV apdovanojimų) pirmiausia nori pramogos, neverčiančios įtempti smegenų ar klausos. Kad būtų ryšku, daug ir geriausia — kažkas mielo ir pažįstamo. Ne analizuoti balso virptelėjimų ant sofos su pulteliu įsitaisoma penktadienio vakarą.
Puiki alternatyvi ceremonija T.Ė.T.Ė. tikrai patenkins lūkesčius tų, kurie nori šio to „neįprasto“ ir „nepataikaujančio masiniam skoniui“. Jokios ironijos — tai šauni iniciatyva, kad ir neturinti didesnio atgarsio, tačiau paremta gerais norais ir muzikos supratimu. Kai kurie iš „populiarumo nesivaikančių“ jos dalyvių kitais metais irgi bus pakviesti padainuoti M.A.M.A. scenoje — ir lažinčiausi, kad sutiks. Tačiau pakilę į sceną ir išgirdę plojimus jie galės prisiminti: galimybę jiems pasirodyti, o M.A.M.A. — gyvuoti toliau savo prakaitu nupirko „Rondo“, E.Sipavičius ir Dž.Butkutė.
