Šis įvykis, nors pastaruoju metu ir yra viena svarbiausių aktualijų pasaulyje, Lietuvoje liko beveik nepastebėtas. Suprantama: kažkur ten – Afrikoje – kažkas su kažkuo vėl kariauja. Na, kodėl mums turėtų rūpėti? Mūsų tai neliečia. Kaip ir kokia Sirija ar Birma.
Tiesa ir nelabai. Tiesiogiai kariniuose veiksmuose dalyvauja Prancūzija – pati iš dalies užvirusi ir neišsrėbusi košės 2011 metų Libijos kare, po kurio regione pasklido gausios ginkluotų islamistų pajėgos. Dabar Prancūzija priversta su jais kariauti. O viena to daryti nenori – prašo Europos pagalbos. O Europos dalis yra ir Lietuva – taigi ir Vilniaus.
Bet mūsų kasdienio gyvenimo nei tokios kalbos, nei įvykiai tiesiogiai greičiausiai nepalies. Kaip beveik tiesiogiai ir nelietė Afganistanas, iš kurio jau šiemet pasitrauks dalis lietuvių karių. Paklaustas gatvėje paprastas pilietis greičiausiai gūžtelėtų pečiais taip ir nesupratęs, ką gi ten, Afganistane, lietuviai nuveikė.
Beviltiška ar ne kalbėti apie strateginių valstybės interesų svarbą, kaip tie interesai pasireiškia ir kaip ginami, – kitas klausimas. Jo nelinkusi eskaluoti ir Lietuvos valdžia, kuri tikisi, kad pro akis daugeliui praslys išties labiau argumentuotų diskusijų verti sprendimai.
Būtų galima prisiminti tiek šalies vadovės meilę Europos Sąjungai, nepelnytą ir nediplomatinę kritiką, skirtą ištikimiausioms Lietuvos sąjungininkėms JAV, tiek abstrakčių frazių prikimštą Vyriausybės programą.
Žinoma, programa ir veiksmai – du skirtingi dalykai, nes programos, kaip ir bet kurio plano, politikams retai pavyksta nuosekliai laikytis. Juo labiau Lietuvoje, kurios politikai nuoseklumo išties trūksta.
Iš pradžių savo saugumo garantu laikiusi NATO kairiųjų valdoma Lietuva formaliai savo planuose Aljansą tokiu ir vadina.
„Stiprinsime bendrą Europos Sąjungos saugumo ir užsienio politiką vengdami dubliavimo su pagrindiniu saugumo garantu – NATO.” Nesunku spėti, kad tokios nušlifuotos formuluotės įtrauktos visiems įtinkančio užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus dėka.
Ką reiškia ES saugumo politika ir jos pajėgumo stiprinimas? Apie tai Lietuvoje iki šiol kalbama nedaug. O gali būti, kad toli nuo Lietuvos vykstantys įvykiai, pavyzdžiui, Malio konfliktas, privers kalbėti. ES biurokratų kabinetuose jau senokai puoselėjama idėja turėti savo karines pajėgas – kovines grupes, kurioms priklausys ir Lietuva.
Dar neišsikapsčiusi ES – pirmiausia ekonomine nauda grįstas, vėliau biurokratinių taisyklių šunkeliais nuėjęs projektas tampa ir kariniu saugumo... kuo? Garantu?
Štai čia išties verta darsyk paklausti – kuo gi nori tapti ES, kokios jos ambicijos, jei siekiama prisiimti vaidmenį, kurį puikiausiai atlieka NATO? Popieriuje biurokratai gražiai suokia – „sieksime nedubliuoti NATO funkcijų”. O realybė priešinga. Juk daugelis NATO šalių yra ir ES narės. Bent jau Lietuva.
Daugelis tiek ES, tiek NATO šalių susiduria su finansiniais sunkumais, mažina savo gynybos biudžetą. Vienos labiau, kitos – mažiau. Būdama kone neigiamas gynybos biudžeto mažinimo pavyzdys, Lietuva – tarsi neseniai praturtėjęs buvęs baudžiauninkas kažkodėl nori aprėpti pernelyg daug.
Bėda ta, kad tokia ribotų išteklių ir pajėgumo valstybė kaip Lietuva negali sau leisti prioritetiniais laikyti tiek NATO, tiek ES projektų. Tai nerealu, netikslinga ir net pavojinga. Juk rizikuojame likti su popieriniais, o ne tikrais sąjungininkais.
Neseniai Lietuvoje apsilankę ekspertai iš JAV darsyk perdavė Vašingtono jau nesyk pastaraisiais metais siunčiamą žinią – mes nuo jūsų nusisuksime, jeigu patys nesirūpinsite savo saugumu.
Iki šiol iš Lietuvos sklido atsainūs klausimai: „O kam? Kas mus puls?”, o dabar girdėti ir kitokia daina – ES projektams skirsime daugiau dėmesio. Rezultatas? Jo kol kas dar nėra.
Ir netgi galima viltis, kad jo nematysime – Europoje vyraus taika, ES šalims užteks solidariai gyventi, padėti vieni kitiems įvairiais būdais. Bet, kaip žinome, viltis – kvailių motina.
Tad grįžtame prie Malio. Čia Prancūzija norėtų matyti daugiau sąjungininkų.
Kokių ir, svarbiausia, su kokia vėliava? Iš pradžių kreiptasi individualiai į kiekvieną sąjungininkę – tiek NATO, tiek ES.
Padėti pirmosios sutiko ir pajėgė būtent NATO šalys – JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Danija, Vokietija ir netgi Estija. Tiesa, tik transporto lėktuvais, žvalgyba. ES šiemet pirmininkausianti Lietuva svarsto ir laukia.
Ko? Ženklo iš Briuselio. Bet ne iš NATO, o iš ES būstinės. Joje priimtas sprendimas siųsti 500 neginkluotų karinių patarėjų į Malį. Tarp jų greičiausiai bus ir vienas kitas lietuvis.
Tokia pagalba – simbolinė, kaip ir visa ES karinė jėga. Ir jos nebus daugiau, nes ES neturi iš ko sukurti papildomos jėgos.
Būtent tokios pat simbolinės paramos būtų galima tikėtis ir iš ES valstybių, jei Lietuvoje kiltų Malio lygio krizė.
Tada būtų galima prisiminti, kaip popieriuje dėliojome prioritetus ir žavėjomės eurobiurokratiška saugumo vizija. Bet būtų jau per vėlu.
