Tai įvyko Vilniuje. Vieną 1991-ųjų rugsėjo dieną prie raudonai įsižiebusio šviesoforo sustojo troleibusas. Durys atsidarė, o išsigandęs keleivis puolė strimgalviais lauk. Du vyrai iš priešais važiavusio troleibuso pasileido įkandin.
Tokį paskutinį liudijimą apie dingusį sūnų Viktorą įsidėmėjo Pavoverio kaimo (Švenčionių r.) gyventojas 74-erių Ivanas Stvolas. Vyro akyse buvo matyti gilus nusivylimas, veide - nuovargis. Jis ir žmona jau 21 metus kankinasi nežinodami, kur yra jų sūnus, kur užkastas jo kūnas.
„Manau, kad sūnus nužudytas. Jei būtų gyvas, tikrai mus susirastų ar kaip nors praneštų apie save. Ne toks buvo žmogus, kad pamirštų tėvus“, - pasakojo į Vilnių atvykęs vyriškis. Iš prasegtos jo striukės kyšojo sulenktų popierių kampas. Laiškai iš prokuratūros, policijos, liudininkų pasakojimai - tai viskas, į ką tėvas iki šiol galėjo kabintis.
Likus dienai iki lemtingojo įvykio vaikinas lankė gimdytojus. Netrukus ir vėl pažadėjo atvykti, atvežti motinai tortą.
24-erių V. Stvolas dirbo tuometėje geležinkelininkų valdyboje (dabar „Lietuvos geležinkeliai“ - red.), apsaugos poskyryje. Prižiūrėjo, kad kiti darbuotojai nieko nevogtų. Jo darbas po studijų truko labai neilgai.
Iš vidinės striukės kišenės I. Stvolas ištraukė pluoštelį nuotraukų, daugiausia nespalvotų. Saugiai sudėtos į permatomą įmautę, jos į Vilnių keliavo prie tėvo širdies. Iš nuotraukų žvelgė jaunos, gyvenimu tikinčios neseniai studijas baigusio jaunuolio akys.
Pašnekovo manymu, jo sūnų nužudė bendradarbiai – išsigando, kad jaunas idealistas išplepės apie vagystes ir kitus juodus darbelius. „Patys saugo, patys vagia“, - tuomet sūnus kalbėjo tėvui.
Jaunas vyras po vienų atostogų stebėjosi, jog vis dar yra gyvas. „Viktoras ketino išeiti iš darbo. Sakė, jog nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą. Matyt, buvo ir rimtesnių problemų apie kurias jis nekalbėjo. Jis ketino važiuoti gyventi į Baltarusiją, kur daug giminių, kur mergina“, - pasakojo buvęs kolūkio mechanikas.
Jo akys ėmė blizgėti. Rodės, kaupėsi ašaros. Daug kartų pasakota istorija vos nepravirkdė ilgesio iškamuoto vyro.
Ilgai nelaukę tėvai kreipėsi į policiją, vėliau ir į prokuratūrą. Praėjus keliems mėnesiams žiniasklaida išplatino jaunuolio nuotrauką. Prašė ką nors žinančių apie jį pranešti policijai.
Vienas už girtavimą atleistas dingusiojo bendradarbis pranešė matęs jį Baltarusijoje. Tėvų įsitikinimu, tai buvo bandymas suklaidinti tyrėjus. Atsirado ir kaimynų giminaitė, kuri tėvams papasakojo troleibuse vykusią istoriją. Moteris atpažino, kad vairuotojo nestoti stotelėse maldavęs vaikinas – V. Stvolas.
Nepaisant naujų liudininkų, paieškos nedavė jokių vaisių. Pareigūnai siuntinėjo Pavoverio gyventojus iš vienos įstaigos į kitą.
Prireikė 21 metų, kad reikalai pajudėtų. Šeima nusamdė detektyvą. Jis gavo leidimą susipažinti su byla. Tyrėjui svarbiausia išsiaiškinti, ar pareigūnai apklausė dingusiojo bendradarbius. Jei taip, ką geležinkelininkai kalbėjo.
„Man svarbiausia rasti vietą, kur palaidotas sūnaus kūnas ir sužinoti, kas su juo nutiko. Turi būti nors akmuo, kuris žymėtų tą vietą“, - graudinosi tėvas. Pašnekovą atlydėjęs vidutinio amžiaus vyras - minėtasis detektyvas - paragino jį išgerti kavą. Gerą pusvalandį, nuo susitikimo pradžios nedidelis kavos puodelis stovėjo nepaliestas.
Detektyvas nuolat vertė I. Stvolo žodžius iš rusų į lietuvių kalbą, paaiškindavo sudėtingesnes pasakojimo detales.
Ne tik Ivano, bet ir jo žmonos gyvenimas po nelaimės apsunko. 76 metų moteris iki šiol negaluoja, geria širdžiai stiprinti skirtus vaistus.
„Jei būtų koks banditas, gal taip nesistengčiau. Bet jis buvo labai geras. Labai stengėsi mums padėti, kai tik buvo laisvas. Rašydavo, kai pustrečių metų studijavo Maskvoje. Labai jį mylėjome“, - tokiais žodžiais su žurnaliste atsisveikino senolis. Ant šiek tiek pražilusios galvos jis užsidėjo kepurę ir patraukė stotelės link. Pasiekęs stotį, keliaus namo, pas žmoną.
Kitą savaitę jis tikisi sulaukti bent menkiausios žinios apie dingusį sūnų iš detektyvo. Gali būti, kad ledai, kaustantys seną istoriją, pajudės.
