Sausio mūšiai, atrodo, niekada nesibaigs. Turiu omenyje ne tik sausio įvykių dalyvio ir anuomet politiko Zigmo Vaišvilos išpuolį prieš anuometinę komunistinės mokyklos dėstytoją ir dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę. Mūšis už garbingais ir teisingais piliečių santykiais pagrįstą demokratiją Lietuvoje tik prasideda: jaunimas su „baltosiomis pirštinėmis“ metė iššūkį melą dangstantiems „mėlyniems šalikams“, ir principingų Lietuvos pareigūnų reputaciją užsitarnavę Seimo nariai Vitalijus Gailius ir Povilas Urbšys ima liudyti sąžiningo atstovavimo Lietuvos piliečiams būdą prieš politikos darymą savanaudiškų interesų derinimo būdu.
Demokratija yra piliečių savivalda, kuri remiasi pamatiniu žmogaus vertės teigimo principu – teisingumu. Demokratija yra žmonių bendrabūvis. Demokratija yra bendruomenė, susitelkusi ant prigimtinio žmogaus orumo, savigarbos, tarpusavio pagarbos bei nacionalinių (konstitucinių) vertybių pamatų.
Jeigu piliečių tarpe nyksta vienas iš demokratijos pastatą remiančių piliorių, laisvų žmonių savivalda rimtai susvyruoja, o į totalius demokratijos rėmėjus siūlosi įvairaus plauko gelbėtojai. Šią vadovėlinę įžvalgą akivaizdžiai liudija ir naujoji Lietuvos Respublikos istorija.
Atgavę ir apgynę Nepriklausomybę, vargiai dar supratome, kas yra bendrabūvio gėris. Idant susivoktume vertingoje bendrystėje, turėjome atrasti dvasines vertes savyje. Tačiau sovietmetis smarkiai susilpnino dvasinių dalykų pajautą. Individualią savivertę ėmėme tvirtinti ne dvasinėmis, o tik materialiomis gėrybėmis.
Reikėjo laiko, patirties ir ugdymosi, kad dvasines gėrybes atrastume, o sukauptų daiktų gausa netaptų vieninteliu buities ir būties masteliu. Tad pirmaisiais laisvojo gyvenimo metais į bendrabūvį sutelkiančio gėrio supratimas buvo vis dar ganėtinai silpnas. Labiau jį palaikėme bauginimuisi išoriniu priešu, nei kryptingu vidiniu ieškojimu ir nacionaline debatais šiuo klausimu. Ir visgi iš vidinių verčių atradimo kylančio bendrojo (konstitucinio) gėrio atradimas ir įsisavinimas nuosekliai augo su naujos ir su dalies vidurinės kartos branda.
Visuomenėje akivaizdžiai auga vertingos bendrystės troškimas. Bendrabūvis – tai prigimtinis ir būtinas žmogaus poreikis būti ne vienu, būti pripažintu ir vertinamu. O tai reiškia - būti šeimoje, bendruomenėje, būti gerbiamu savo šalies piliečiu. Žmogaus orumas ir pagarba natūraliai tarpsta tik laisvų ir garbingų žmonių bendruomenėje.
Mūsų seneliai tai vadino padorumu ir patriotizmu. Nors šie teisingi žodžiai nūdienoje ir nėra populiarūs, tačiau pats vertingo bendrabūvio išgyvenimas yra patrauklus ir godotinas faktas.
Be abejonės, žmonės susitelkia nebūtinai gėrio pagrindu. Jie gali vadovautis ir nusikalstamais motyvais ir nusikaltėlių elgesio kodeksu. Tačiau banditų „garbingi“ santykiai remiasi ne prigimtiniu orumo, bet savanaudiška saviverte ir būtinai kitų suniekinimu.
Tokių vienas kitam ranką plaunančių kriminalinių klanų Lietuvoje per godumo dvidešimtmetį priviso tikrai ne viena dešimtis. Tačiau Lietuvoje kyla tvaraus ir, tikrąja šio žodžio prasme, vertingo bendrabūvio troškimo banga.
Čia man norisi sugrįžti prie „Baltųjų pirštinių“ akcijos Lietuvos parlamente gruodžio gale. Iš tiesų, tai buvo dviejų Lietuvos pusių susidūrimas. Vienoje pusėje - godi pinigams ir valdžiai, moraliai nustekentų ir suviliotų žmonių balsais besiremianti Lietuva, kitoje - garbingų ir sąžiningų santykių, t. y. vertingąjį bendrabūvį statanti, Lietuva. Pamenate, kaip suvirintojas Viktoras, šią moralią Lietuvos valią pamatęs, susierzino. Juk jo suvokimo apie Lietuvos žmones apimtyje moraliai stiprios Lietuvos iš viso nėra. Bet, pasirodo, ji yra. Ir, iš tiesų, ji stiprėja.
