Taip atsitinka visuomet, kai ilgai valdžios viršūnėje buvusi politinė jėga atsiduria opozicijos apkasuose.
Partijoje nuo rinkimų kunkuliuojantys ginčai dėl to, kas ir dėl ko kaltas, ką daryti toliau, tęsėsi ir savaitgalį vykusiame partijos tarybos posėdyje.
A. Kubilius ir jo aplinka norėjo, kad posėdis taptų šventinio šurmulio ruošiantis partijos suvažiavimui ir prakeiksmų naujajai valdžiai arena.
Tačiau partijos Krikščionių demokratų frakcija parengė rezoliucijos projektą, kuriame vadovybė kaltinama nepaisiusi savo „vertybių” ir nuolaidžiavusi koalicijos partneriams vardan valdžios, pernelyg mažai bendravusi su visuomene.
Nestebina, kad maišto prieš vadovybę vėliavą vėl kelia krikščionių demokratų stovykla. Ji sudarė ir I. Degutienės rėmėjų pagrindą, kai ši politikė partijos pirmininko rinkimuose prieš dvejus metus metė rimtą iššūkį A. Kubiliui.
Dešiniųjų vadovai parengė savo dokumentą, kuriame atsakomybė dėl to, kad prarasta dalis rinkėjų, verčiama politiniams oponentams ir raginama žiūrėti į ateitį.
Iškalbinga, kad taryba išsiskirstė dėl šių dokumentų taip ir neapsisprendusi. Sudaryta darbo grupė, kuri turės juos sujungti.
Tarybos posėdyje diskusijų katilą labiausiai kurstė pats partijos patriarchas V. Landsbergis. Jis A. Kubilių ir jo aplinką bene labiausiai pliekė už tai, kad ji virsta uždara grupe, kuriai svarbiausia išlaikyti vedlį, o kritikus apkaltinti nelojalumu.
Profesorius taip pat dėstė, jog nepagrįstą optimizmą spinduliuojanti partijos viršūnėlė pati kalta, kad rinkimuose pasirodyta nepakankamai gerai. Esą ji nekreipė dėmesio į visuomenės dalį, kuriai svarbiausi yra „jautrūs”, socialiniai klausimai.
Partijai priekaištauta ir dėl to, kad ji neskyrė deramo dėmesio „vaiko likimui”, leido „Drąsos keliui” atimti dalį rinkėjų.
Bet konservatorių vadovai aiškino, kad viską kadencijos metu iš esmės darė gerai, tik ne visi rinkėjai tai suprato, be to, partiją itin aršiai puolė priešai ir žiniasklaida.
Be to, V. Landsbergiui buvo atkirsta, kad jis pats, aršiai remdamas buvusią teisėją N. Venckienę, padėjo jai ir jos „projektui” įgyti didelį politinį svorį.
Akivaizdu, kad iki galo nėra teisi nė viena pusė – dalį rinkėjų nuo šios partijos vis dėlto atstūmė per visą buvimą valdžioje sukauptas kraitis.
Tai – ir ne kartą V. Landsbergio teisingai diagnozuotas partijos „nomenklatūrėjimas”, demonstratyvus pasipūtimas, vienpusiška ir primityvi ūkio politika, garsus gyrimasis didžiais darbais, kai jų nebuvo nė kvapo.
Tiesą sakant, dešinieji turėtų džiaugtis, kad jiems pasisekė atstumti tik tuos keliasdešimt tūkstančių, o ne daugiau rėmėjų.
Vis dėlto svarbiausias klausimas, į kurį partijai reikės atsakyti kuo greičiau: kokią ateities strateginę kryptį pasirinkti?
Elitas tvirtina, kad svarbiausia išlaikyti ir plėsti jaunąjį, socialiai sėkmingesnį, pirmiausia didžiuosiuose miestuose susitelkusį elektoratą.
Partijos ateitis – būtent šie žmonės, kuriuos kai kurie kalbėtojai vadino „Facebook” karta. Tai dabartiniai partijos lyderiai kartojo ne kartą.
Tiesa, šiose kalbose galima įžvelgti ir propagandą, liudijančią skubotą norą atsikratyti „pensininkų ir tremtinių” partijos etiketės, o ne realų jaunųjų rinkėjų svorį konservatorių elektorato masėje.
Reikia pripažinti ir tai, kad dešinieji per rinkimus vandens paviršiuje išsilaikė būtent didžiųjų miestų dėka, o „kita Lietuva” vadinama provincija į valdžią rinko kitus.
Kita vertus, vadovybės kritikai irgi teisūs klausdami, ar partija rengiasi eiti į „kitą Lietuvą”, kuriai pervilioti po dešiniųjų vėliava reikia iš esmės naujo politikos stiliaus.
Juk kiek daugiau nei 200 tūkst. rinkėjų būrio, kuris balsavo už partiją, ateityje tikrai nepakaks kovoti dėl valdžios.
Antai 2008 m., kai konservatoriai daugiamandatėje apygardoje surinko per 243 tūkst. balsų, į valdžią jie pateko tik prie jų prisidėjusių „prisikėlėlių” dėka.
Ar bent artimiausioje ateityje matyti, kas galėtų būti dešiniųjų talkininkai perimant valdžią iš kairiųjų?
„Mes neturime atsakymo”, – pats A. Kubilius tarybos posėdyje atsakė į klausimą, ką daryti su dideliais balsų medžioklės plotais – provincija. Dabartinė partijos vadovybė judėjimą ta kryptimi apskritai laiko pernelyg pavojingu, nes tai esą atstums miesto rinkėją.
Ar partija vis dėlto ras esminį strateginį atsakymą į iššūkius, nemažai lems ir tai, ar A. Kubilius vėl laimės gegužę vyksiančius pirmininko rinkimus.
Kai kurie dešinieji jau atvirai dėsto, jog A. Kubilius turėtų trauktis. Bet kas galėtų jį pakeisti ar bent rimtai konkuruoti, kol kas nematyti. Nebent vėl įsidrąsins I. Degutienė.
Labiau tikėtina, jog konservatoriai turės sulaukti dar didesnių pralaimėjimų, kad jų gretose prasidėtų tikros permainos.
