Komunalininkai svaidosi žaibais: „Čia tavo pusnis!” „Ne, šis sniego kalnas tavo!”
Gatves prižiūrinčių įmonių atstovai aršiausiai susikibo Klaipėdoje.
Čia kiemsargių vadas grėsmingai pareiškė paliaubas matąs tiktai tada, kai pasipils avarijos.
Esą tik nelaimės gatvėse privers kelininkus ir kiemsargius susėsti prie derybų stalo.
Uostamiestyje kiemsargiai pyksta, kad nukasę sniegą nuo šaligatvio ar miesto transporto stotelės, netrukus juos vėl randa užverstus. Kaltę jie verčia kelininkams, kurių gatvių priežiūros technika niekais paverčia rankų triūsą.
Kiemsargiai tikina, jog jiems moka už nukastą plotą, o kelininkams – už tai, kiek kartų jie važiuoja gatvėmis. Užtat jie važiuoja ir važiuoja.
Dar blogiau, kai kelininkų technika ne tiktai šaligatvius, bet ir namų fasadus, vitrinas, kelio ženklus bei reklamos iškabas apdrabsto šlapiu sniegu. Jis sustingsta ir nukrapštyti beveik neįmanoma.
Kelininkai – ir Vilniaus kiemsargių keiksmažodis. Jie įsitikinę, kad valdžia dėl nenuvalytų šaligatvių kiemsargius baudžia nepelnytai. Todėl jie nemato kitos išeities kaip tik griebtis partizaniškos veiklos – kelininkų išdrabstytą sniegą nuo šaligatvių vėl sumesti į gatves.
Štai dėl to ir putoja kelininkai, aiškindami esą priversti dirbti dvigubą darbą – valyti ir sniegą nuo gatvių, ir kuopti kiemsargių pridarytas eibes.
Pasiklausius tokių kalbų atrodo, jog Lietuvoje pirmą kartą pasnigo.
Beje, būtent kelininkų frazė „užklupo netikėtai”, kartojama kaskart pasirodžius snaigėms, kelia daugiausia šypsenų.
Beje, kai vidurdienį pamatai kiemsargį, stumdantį naktį iškritusį sniegą ir burnojantį ant kelininkų, irgi negali nesusijuokti.
