Politikas prašė savo šalies piliečių patikėti prieš ketverius metus lyg mantrą kaltais žodžiais „viltis” ir „permainos”. Amerikiečiai išgirdo, įsiklausė, atsiduso ir nusprendė, kad vėsoką sausio 21-osios rytą ant Kapitolijaus kalvos jie nori darsyk išvysti prisiekiantį B. Obamą.
Atsiduso ir pasaulis. Prieš ketverius metus B. Obama vien permainų viltimi buvo užbūręs milijonus žmonių visoje žemėje, o jau po pirmųjų metų Baltuosiuose rūmuose nuotaikos smarkiai pasikeitė.
Tiek dalis JAV piliečių, tiek žinias iš Amerikos sekantys pasaulio gyventojai stebėjosi pirmaisiais Vašingtono žingsniais.
Skambūs pažadai padėti šaliai ne šiaip ištverti užklupusią ekonominę krizę, bet ir atsitiesti, vėl pirmauti pasaulyje skeptikams atrodė nerealūs. O Nobelio taikos premija B. Obamai atrodė tarsi kvailas pokštas.
Bet JAV, skirtingai nei prognozavo joms liūdną ir greitą galą piešę pranašai, nesugriuvo.
Valstybė atsitiesė ir pasikeitė – ji tebėra galingiausia pasaulyje. Labiausiai prasiskolinusi, bet ekonomiškai pajėgiausia, traukianti imigrantus ir visus, kurie ieško geresnio gyvenimo. Bet ar atvykę čia randa tą pačią svajonių šalį ir ar ras ateityje?
Permainos, apie kurias 2008-ųjų inauguracinėje kalboje nesyk užsiminė B. Obama, yra akivaizdžios, bet daugelio šalių lyderių arba ignoruojamos, arba aptariamos paviršutiniškai. Iškalbos dovaną turintis JAV vadovas tiesiog instinktyviai pajuto žmonių viltis ir tuo pasinaudojo.
Tarkime, Lietuvoje ne vienus metus skambinama apie emigraciją, jaunimo užimtumą ir nedarbo mažinimą. Tuo metu JAV jau daugiau nei pusę amžiaus garsėja strateginiu požiūriu tiek į vidaus, tiek į užsienio politiką, dirba, o ne skambina.
Aišku, jeigu tik klausytume, ką šneka politikai, atrodytų, kad ir B. Obamos kalbos yra pompastiškas, gerai organizuotas cirkas. Tačiau tai tėra amerikinės priemonės.
Ar tai būtų labdaringa akcija, ar laidotuvės, kvietimas melstis ar į karą, asmeninės sėkmės pavyzdys ar šiurpios žudynės, kurių detalės vėliau aptariamos visame pasaulyje, – atrodo, kad iš kiekvieno įvykio JAV išpučiama kone Holivudo verta istorija.
Būtent dėl išorinio politikos ir visuomeninio gyvenimo blizgesio tebėra gajūs stereotipai apie kvailus amerikiečius. Bet jie ir toliau lyderiauja pasaulyje!
Kad ir kaip būtų, kalbos apie permainas nėra vien skambūs žodžiai.
Ką iš tiesų reiškia B. Obamos išrinkimas ir perrinkimas prezidentu? Tai ne karaliaus, bet ir ne simbolinis postas. Net odos spalva, nors ir dažnai pabrėžiama, savaime nieko nereiškia. Lyderis Amerikoje turi būti pavyzdys, rodyti kryptį, kur judės šalis.
Amerikietiškasis gyvenimo būdas vargu ar pasikeis ir per antrąją B. Obamos kadenciją: žmonės ir toliau važinės dideliais automobiliais, valgys mėsainius, kurs moderniąsias technologijas, verslą. Netaps komunistais ar musulmonais, kaip baugino kai kurie amerikiečiai pirmąsyk išrinkus B. Obamą.
Bet JAV vadovas pamažu įveda tai, kas europiečiams savaime suprantama lyg duotybė. Privalomasis sveikatos draudimas, griežtesnė ginklų kontrolė, didesnės socialinės išmokos. Galiausiai raginimai turtingiesiems mokesčių būdu dalytis su skurdesniais gyventojais.
Tokios B. Obamos kalbos žmonėms, savo rankomis susikūrusiems sėkmingą gyvenimą ir visą laiką tikėjusiems amerikietiškąja svajone, kelia šiurpą. Ir tai nėra vien pavienių sąmokslo teorijų ar bauginimų europietiškuoju socializmu burbulas.
B. Obama ne vien žodžiais keičia valstybę, pati valstybė leidžia jam tai daryti.
Per pirmąją kadenciją JAV prezidentas paprastai būna suvaržytas – jis turi daugeliui įtikti, ieškoti kompromisų ir nenuvairuoti šalies į bedugnę. Be to, tikėtis silpnesnio varžovo, nes tik taip gali būti perrinktas.
Užtat antroji kadencija atriša rankas – leidžia imtis itin sudėtingų sprendimų.
Vėl įteikę mandatą B. Obamai amerikiečiai jam suteikė galimybę nesibaiminant neigiamo įtakingų grupių ar visuomenės požiūrio atskleisti visas savo politikos kortas.
Inauguracinėje kalboje B. Obama tas kortas iš dalies atskleidė: lygios teisės visų seksualinių pakraipų žmonėms, išplėstos teisės imigrantams, klimato kaita, socialinė lygybė. Nė viena šių problemų daugeliui amerikiečių niekada pernelyg nerūpėjo.
Tačiau ta dauguma nepastebėjo, kad ji pamažu tampa mažuma – respublikonai tebeburba, kad JAV prezidentas išrinktas ispanakalbių ir imigrantų dėka. Visų tų, kurie atskleidžia naująjį šalies veidą.
Taigi nors valstybės vadovas, kad ir kas jis būtų, ir toliau gins savo interesus užsienyje, į klausimą, ar Amerika bus tokia, į kurią daugelis įpratę lygiuotis, lieka neatsakyta. Galbūt daugiau atsakymų bus po ketverių metų.
