Seimo narys Kęstutis Masiulis vos begaudavo diskusijoje kokį žodį pasakyti arba kalbėdavo pašnekovo bambėjimų triukšmo fone. Ko nepasakė kolega K. Masiulis okupacinio režimo apologetui?
Esminio dalyko – diskusijos oponentas yra tipiškas sovietinės nomenklatūros gyvas reliktas, taip ir nesuvokęs, kad gyvenimas jau pasikeitęs, o jo išpažįstamos ideologinės klišės yra seniai paneigta atgyvena. Jo retorika, kupina sovietinės propagandos, išreiškia ir jo neišsipildžiusias nomenklatūrines svajones – šeimos tradicijų įtakoje sėkmingai pradėjęs politinę karjerą nepriklausomoje Lietuvoje, šiandien jis tėra marginalinis veikėjas. Gal iš to nuopuolio tokia pagieža ir nepakantumas?
Būtent todėl jis toks piktas, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas pakirto sovietinio režimo pamatus, to laiko nomenklatūros augintinių – taigi ir jo – išskirtinumą, privilegijas ir neribotas galimybes. Verslūs nomenklatūrininkai greitai prisitaikė ir sėkmingai išsikerojo, sėkmingai prichvatizavosi ir įsitvirtino versle, bet ideologiniai okupacijos apologetai – o toks ir šis veikėjas, žurnalistas, tarptautininkas – tapo tiesiog niekam nereikalingi.
To režimo ideologinių fanatikų būsena visai panaši – jie išsiilgę ano laiko „tvarkos ir teisingumo“. Štai visai neseniai mus bandė protinti ano meto komunistų suvažiavimų nutarimų uoli žinovė pedagogė, ką reikia žūtbūtinai švietimo politikoje keisti, kaip tvarką įvesti ir visus bei viską išsaugoti. Kokia jinai laiminga, kad naujoji Seimo dauguma tokia, kokios jos revoliucinės svajonės ir tikėjimas! Ar tai tik nostalgija? Deja, ne – jie kitokio gyvenimo neįgalūs įsivaizduoti. Jie vis dar įsitikinę režimo garbintojai.
Mano šeimos istorinis gyvenimas iš esmės sutampa su šio klykiančiojo veikėjo šeimos gyventa epocha. Kokios jo galimybės buvo, kokios bet kurio žmogaus, kilusio iš paprastos kaimo šeimos? Jis augo sovietinės mūsų valstybės okupacijos senelio ir komunistinio cėka veikėjo šeimoje – taigi prabangoje, išskirtinumuose, sovietinio elito aplinkoje.
Mano aplinka kitokia – savarankiškas ūkininko gyvenimas tarpukaryje, sovietinės represijos, nuosavybės užvaldymas, pusalkanis tėvų gyvenimas pokaryje, amžina baimė ir nepriteklius, kolchozų prievarta ir džiaugsmas, kad vėl Nepriklausomybė, vėl šansas tvarkytis savame ūkyje.
O jie? Jie juk nieko neturėjo, jie buvo elementarūs režimo išlaikytiniai, idėjų, patyrusių visišką istorinį krachą, išpažinėjai. Gal todėl tas rėksnys ir šiandien į Rytus dairosi, iš kur „saulelė Lietuvai“ buvo atvežta? Nenutrūkstanti bambagyslė, nuolat pamaitinama ir sergstima, kad čia niekus paistytų ir dergtų mūsų valstybę, jos nepriklausomybės veikėjus. Tokie tiesiog kitaip negali – jie pasmerkti būti vergai, padlaižiai.
Akivaizdi ir kita kai kurių „naujųjų politikų“ ideologinė tendencija, skelbianti, kad išsilavinimas, žinojimas yra tarp kitko, kur kas svarbiau – „gyvenimo universitetai“.
Štai viename provincijos laikraštyje toks Seimo narys be jokių užuolankų porina, kad kas ir iš to „popieriaus“, t. y. suprask, kad aukštojo mokslo diplomas (jis pats jo, regis, neturįs) yra niekai, gyvename kitokiam laike, ką bendra su šia diena turi kieno nors kito prieš trisdešimt metų įgytas išsilavinimas. Žinoma, jam visiškai nesuprantamas mokymasis visą gyvenimą, tęstinis mokymasis. Tokią elgseną demonstruoja ir vienas vedlys, susigundęs nors nusipirkti kitos valstybės diplomą.
Toks pats sovietinis požiūris, atgyvena ir intelektualinis atsilikimas – viskas tik prasidėjus tuoj pat sustoja, konservuojasi ir nebeauga. Tokio lygio politikai, verslininkai pagal galimybes ir kuria – tiesiog neturi ką veikti arba tik malkų skaldymą organizuoja. Tačiau baugina politikos standartų menkėjimas: viskas tampa panašu į filosofų jau senokai aptartą masių sukilimą – vidutinybių proveržį ir jų pastangas įsitvirtinti valdžios olimpe. Taigi visuomenės ateityje laukia dar didesni viešosios politikos liumpenizacijos iššūkiai.
Valentinas Stundys yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas
