Eugenijaus lova ir benamio atributu laikomas plastikinis prekybos centro maišas – vienintelis turtas – prie pat durų, tad jis gerai mato kasdien besikeičiančius šilumos ieškančiųjų veidus Naujosios Vilnios A. Kojelavičiaus gatvėje esančiuose nakvynės namuose. Tokių, kaip jis, čia ne vienas – laikinas guolis tampa kasdieniu kone kas antram.
Nors išsimiegoję benamiai kiekvieną rytą turėtų išeiti, žiema įprastą tvarką pakeičia. Vidurdienį apsilankę nakvynės namuose, randame per trisdešimt gyventojų. Nakvynė neturėtų būti suteikiama ir girtiems benamiams, bet darbuotojai neslepia – priima ir visai girtutėlius, mat antraip šie mirtinai sušaltų gatvėje.
Neatsiejama nakvynės namų dalis – alkoholis
Pensininkas Eugenijus į gatvę pateko taip, kaip ir visi kiti – dėl alkoholio. Nors pats, net ir sulaukęs 70-ties metų, tai vis dar neigia ir nepaliaujamai tauškia apie 25-erių sūnų Olegą, kurio nematė jau daugelį metų.
Vyras sėdi neįgaliojo vežimėlyje – kojos neteko dar prieš kelis dešimtmečius. Vos prieš savaitę Eugenijui atlikta ir akies operacija – dirbtiniu pakeistas susidrumstęs lęšiukas. Iki tol vyras visai nematė. Tiesa, išgėrinėti tai jam netrukdė.
Draugiškai besišnekučiuojantis Eugenijus, regis, toks čia vienas – likusieji nusuka veidus, slepiasi už lovų ar lenda į kampus, gulintys lovose – galvas kiša po nutrintais kailiniais, kuriais užsikloja.
Hierarchija – ir tarp benamių
„Bomžiškas“ šlapimo ir alkoholio kvapas pasitinka vos peržengus nakvynės namų slenkstį. Laikini guoliai – metalinės bei medinės dviejų aukštų lovos, ant kurių – į polietileną įvilkti storoki čiužiniai.
Tie, kuriems laikina globa užsitęsė ne vienerius metus, laikinam migiui iš menkų pašalpų perka ir savo patalynę, metalinį dubenėlį valgiui virti. Viename kampe susitelkusios moterys ant palangės laiko ir šiek tiek kosmetikos, knygų.
Bet erdvaus kambario gale vaizdas gerokai liūdnesnis. „Ten – visiškos padugnės“, – ranka numoja du guvūs trisdešimtmečiai skustomis galvomis, trumpam sustabdę žaidimą kortomis.
Šalia ganėtinai švarios virtuvės ir tualetų, pačiame kampe – besikeikiantys, girti, apsišlapinę ir apiplyšę „šiukšlės“. Taip juos pakrikštija kiti benamiai, neslepiantys, kad „kampiniai“ ne tik siautėja naktimis ir neduoda miegoti, bet ir užkrečia utėlėmis.
Kai kuriems – ne laikinas guolis, o namai
Dėl šalčių perpildytos laikinos nakvynės salės grindys nakčiai nuklojamos papildomais čiužiniais, mat 60 lovų nepakanka. Socialinė darbuotoja Danutė Abaravičienė portalui lrytas.lt sakė, kad šiomis dienomis norinčių šiltai pernakvoti atsiranda bent 80. „Guldome ir ant žemės, bet sušalti gatvėje nepaliekame“, – patikino darbuotoja.
Be pagrindinės salės, skirtos vienos nakties nakvynei, neturintiems kur prisiglausti už 70 litų per mėnesį siūloma vieta šešiaviečiame kambarėlyje. Čia gyvenantis 66-erių visą gyvenimą elektriku dirbęs Anatolijus džiaugiasi šiluma, mat prieš tai glaudėsi nešildomame sodo namelyje.
Iš šalia esančio kambarėlio išlenda Rita ir pakviečia į moterų kambarėlį. Gatvėje moteris sako nebuvusi, o į nakvynės namus pateko mirus sugyventiniui ir netekus būsto.
Paklausti, kodėl nakvynės namų nekeičia į globos įstaigą, visi benamiai krato galvas ir sako, kad čia jiems – gerokai daugiau laisvės. „Išgėrinėti taip pat“, – atitaria nakvynės namų darbuotoja.
