Nors D. Camerono žodžiai sulaukia įvairiausių interpretacijų, pagrindinė kalbos mintis visiškai aiški: jeigu Europos Sąjunga toliau judės ta kryptimi, kuria juda pastaruoju metu, Didžioji Britanija rimtai svarstys pasitraukimo iš Bendrijos galimybę.
Galima daug diskutuoti apie tai, kiek realūs Didžiosios Britanijos premjero pažadai surengti referendumą dėl išstojimo iš ES. Juk visai realu, kad po 2015 metų D. Cameronas nebebus valdžioje ir jokio referendumo rengti negalės.
Pergalė per 2015 metais numatomus parlamento rinkimus D. Cameronui tikrai nėra garantuota, o premjeras aiškiai pareiškė, kad referendumas bus rengiamas tik tuo atveju, jei jis laimės.
Tad visai pagrįsti ir dalies komentatorių teiginiai, kad šią kalbą pirmiausia reikia vertinti kaip D.Camerono asmeninį politinį žaidimą, o ne ES ateities viziją.
Vis dėlto takoskyra jau senokai tapo aiški. Vienoje pusėje – Vokietijos ir Europos Komisijos pastangos, kad iš pastarosios krizės ES išeitų dar labiau susitelkusi, o ateityje virstų Jungtinėmis Europos Valstijomis. Kitoje – pirmiausia Didžiosios Britanijos siekis ne tik sustabdyti tolesnės integracijos procesą, bet ir grąžinti ES į vien ekonominės Bendrijos laikus.
Šią takoskyrą lemia ne tik skirtingos politinių lyderių, tarkime, Vokietijos kanclerės A. Merkel ir D. Camerono, vizijos.
Nors apklausų rezultatai svyruoja, vis tiek galima teigti, kad apie pusę Didžiosios Britanijos piliečių jau šiuo metu pritartų savo šalies pasitraukimui iš ES.
Todėl konfliktas dėl ES ateities neišvengiamas, nepaisant D. Camerono politinio likimo ir to, ar jam pavyks įgyvendinti pažadą dėl referendumo.
Kita vertus, neišvengiamas ir sunkiai sustabdomas jau tampa ir tolesnės Europos Sąjungos integracijos procesas.
Tad apsispręsti, kurioje pusėje esame ir kokia mūsų pozicija Europos Sąjungos lūžio procesų akivaizdoje, teks ir Lietuvai.
Bet kol kas ne tik aiškūs argumentai, kodėl Lietuvos interesus atitinka vienas ar kitas kelias, tačiau ir pati šalies pozicija toliau skendi miglose.
Tai galima spręsti iš aukščiausių Lietuvos politikų reakcijos į D. Camerono kalbą.
Prezidentė D. Grybauskaitė nedviprasmiškai užėmė Vokietijai ar Prancūzijai artimą poziciją.
Tiesa, pačių Didžiosios Britanijos premjero teiginių ji iš esmės nekomentavo, bet pabrėžė: „Globalūs iššūkiai reikalauja solidarumo ir vienybės, visų Europos valstybių veikimo kartu.
Vieninga ir stipri Europa naudinga visiems. Lietuva ir ekonomiškai, ir politiškai bus saugesnė labiau integruotoje Europoje.”
O pasiklausius užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva bent iš dalies remia ir D. Camerono viziją.
Ministro teigimu, Londone išsakyti perspėjimai dėl Europos konkurencingumo krizės ir atotrūkio tarp ES institucijų bei eilinių piliečių aktualūs visai Europai.
„Tikėkimės, kad dialogo būdu arba atsakydami į kritiką ar siūlymus galime tą situaciją pakeisti visi kartu”, – teigė L. Linkevičius.
Ypač keistai skambėjo premjero A. Butkevičiaus komentarai. Tarsi nesupratęs, kokia buvo šios kalbos esmė, politikas ėmė aiškinti, kad išspręsti esminius nesutarimus dėl ES ateities būtų galima palyginti lengvai.
ES esą pernelyg koncentravosi į taupymo politiką, o, A. Butkevičiaus teigimu, būtina skatinti gamybą. Taip pakeitus politiką, jo nuomone, „vargu ar kiltų klausimas dėl išstojimo iš ES ar referendumo organizavimo”.
Vertinant Lietuvos strategiją remtis vien dažnai painiais politikų pareiškimais, žinoma, nebūtų labai tikslu. Tačiau ar ką nors kita rodo darbai?
Jei Lietuva iš tiesų mano, kad jos interesus labiausiai atitinka stipri integruota Europa, kaip teigia D. Grybauskaitė, kodėl tuomet taip neskubama įsivesti euro ir tapti visaverte euro zonos, kurios nariai vis dažniau priima visos ES ateitį lemiančius sprendimus, nare?
O gal vis dėlto bent iš dalies mums artima D. Camerono ir Didžiosios Britanijos pozicija? Tuomet kiltų klausimas, kodėl Lietuva dažnai viena pirmųjų skuba pritarti tolesnės ES integracijos užmojams.
Taip buvo, pavyzdžiui, dėl prisijungimo prie vadinamojo finansinio stabilumo pakto.
Nesijungti prie šio pakto bent laikinai nusprendė ne tik Didžioji Britanija, bet ir Čekija, o Lietuvos Seimas dokumentą ratifikavo nepaisydamas to, kad iki šiol neišsklaidytos abejonės dėl jo atitikties Konstitucijai.
Panašių prieštaringų, nuoseklios politikos trūkumą iliustruojančių sprendimų būtų galima rasti ne vieną.
Vis dėlto blogiausia, kad iš tiesų lūžio procesų ES akivaizdoje Lietuvoje bent jau viešai iš esmės net nediskutuojama, kokie konkretūs ekonominiai, socialiniai ar saugumo interesai galėtų lemti vienokią ar kitokią šalies poziciją.
Galbūt todėl dažnai atrodo, kad nuoseklios ir aiškios politikos Lietuva paprasčiausiai neturi, o vieni ar kiti sprendimai priimami tiesiog spontaniškai.
