Aš ilgiuosi laiškų, ypač artimam žmogui: atidžiai pasvertas žodis, juodraštis, švarraštis, vokas, paštas, virpančia širdimi laukimas ir... gavau atsakymą! Tai buvo neprilygstamas jausmas. Ypač tais laikais (o tai buvo 1995-1996 m.), kai mokiausi Indijoje ir laukimas galėjo trukti ir mėnesį.
Bet tada jau mezgėsi internetas, radosi elektroninis paštas, greitai laiškų rašymą pavertęs, kaip apgailestaudama išsireiškė viena mano FB draugė, veikiau grafikos menu, o ne bendravimo forma – atgyvena. Po to atėjo „Skype“ eilė, dabar – vis tobulėjančių socialinių tinklų, be kurių daugelis jau nebeįsivaizduoja savo dienos.
Tai, kas atrodė neįmanoma prieš dešimtį kitą metų, tapo kasdienybe dabar. Vienoje konferencijoje teko girdėti, kad 1950 m. NASA turėjo tiek galimybių, kiek šiandien telpa išmaniajame telefone! Ir galimas dalykas, kad ir visa tai greitai taps atgyvena, kaip atgyvena tapo laiškai.
Gyvenimo tempas auga, laikas bėga greičiau, nors sekundė trunka lygiai tiek pat, kiek ir prieš šimtmetį. Pasaulis traukiasi, nors atstumai ir nesikeičia. Tarkime, jei prieš porą šimtų metų kelionė iš Vilniaus į Kauną arkliais trukdavo dvi paras su nakvyne ir visiems tai atrodydavo savaime suprantama, šiandien mes nervinamės taško B nepasiekę per valandą.
O dar jei kas nors yra nepasiekiamas mobiliuoju telefonu – tragedija, nes mobilieji atėmė iš mūsų teisę „nebūti namie“. Nors anksčiau ir be jų kažkaip susisiekdavome, susitikdavome..
Esmių esmė – tai, kas atveda mus nuo pirmos gyvenimo akimirkos iki mirties – LAIKAS – įgauna naują prasmę, išsikreipia – štai kas! Nerašysiu moralų, kaip tai luošina mūsų sielas, tik atsidusiu: aš vis dar labai ilgiuosi ranka ir širdimi rašytų laiškų artimam savo.
Rokas Žilinskas yra Seimo narys
