Portalas lrytas.lt nakvynės namuose lankėsi vos prieš porą dienų. Regis, prieš sostinės mero laikino guolio įstaiga gerokai apsikuopė – penktadienio vidurdienį nosies nerietė toks stiprus „bomžiškas“ šlapimo ir alkoholio kvapas, lovose nunešiotais paltais dangstėsi gerokai mažiau besiilsinčių.
Panašu, kad kai kurie benamiai liko ir be laikinų namų – bendros patalpos kampas, kuriame paprastai tiesiog ant žemės suguldomi purviniausi, apsišlapinę, girti, keiksmažodžius neaiškiai murmantys benamiai, penktadienį buvo tuščias. Pastarųjų nemėgsta net ir šalia nakvojantys guvesni beglobiai, juos vadina „šiukšlėmis“, mat „kampiniai“ ne tik siautėja naktimis ir neduoda miegoti, bet ir užkrečia utėlėmis.
Kiekvieną vakarą – kotletai ir laikraščiai
Nors Naujosios Vilnios nakvynės namuose yra 60 lovų, šalčiausiomis naktimis guolio pritrūksta dar bent dviems dešimtims neturintiems kur prisiglausti. Jiems ant žemės klojami čiužiniai – šalti lauke nepaliekamas nė vienas.
Išsimiegoję benamiai kiekvieną rytą turėtų išeiti, žiema įprastą tvarką pakeičia. Nakvynė neturėtų būti suteikiama ir girtiems benamiams, bet darbuotojai neslepia – priima ir visai girtutėlius, mat antraip šie mirtinai sušaltų gatvėje.
Be šilumos ir kuklaus guolio, vargetoms kartą per dieną duodamas sausas davinys – riekė duonos ar paprasta bandelė, kotletas ar kiaušiniai, karšta arbata arba sultinys. Maistas vakarais pristatomas savivaldybės rūpesčiu, kaip ir kartu atgabenami laikraščiai, žurnalai. Bet benamiai dėl to, kad ryto naujienas sužino tik vakare, per daug nesirūpina.
„Benamiai tikrai nealksta, maistas nėra problema“, – sakė nakvynės namų socialinė darbuotoja Danutė Abaravičienė, pridėjusi, kad duonos ir batono vasarą pakanka ne tik žmonėms, bet ir šalia nakvynės namų esančiame tvenkinyje plaukiojančioms gulbėms ir antims.
Gyvenimo būdo nepakeisi
Benamio išlaikymas per mėnesį kainuoja apie 700 litų. Miesto savivaldybės duomenimis, nuo pernai beglobių skaičius mieste padvigubėjo – nuo 400 išaugo iki 800. Nakvynės namų darbuotojai tokio augimo nesureikšmina ir sako, kad taip galėjo nutikti paprasčiausiai vieningos registravimo sistemos visame mieste naudojimo.
A. Zuokas labiausiai rūpinosi benamių užimtumu – ragino ne tik imtis viešųjų darbų, bet ir mokytis, įgyti profesiją. 35-erių jau pusmetį nakvynės namuose gyvenančiam vyrui, baigusiam vos 8 klases, meras siūlė kuo greičiau įgyti pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, eiti į suaugusiųjų mokymo centrą.
Daugelis apsistojusių nakvynės namuose ne tik neturi išsilavinimo ar profesijos, bet ir sveikatos – elgetavimo ir gyvenimo gatvėje patirtis dažnam amputuotas kojas pakeitė invalidumo pašalpa. Dėl to laikino guolio namai benamiams tampa tikrais namais – kai kurie jų neslėpė čia gyvenantys jau kelerius metus.
