Bendravimo meno mokančius seminarus bei kursus rengianti ir kalbas pranešimams bei konferencijoms ruošti padedanti aktorė sako, kad daugumai Lietuvos politikų verkiant trūksta viešo kalbėjimo įgūdžių. Nepakankamai įvertinę savo žinias ir tuos, su kuriais kalba, jie tampa pajuokos objektais. Viešo kalbėjimo mokytoja prisipažįsta, kad juokas ją apima kaskart per televizorių išgirdus kokį politiką.
- Kokias klaidas kalbėdami dažniausiai daro Lietuvos politikai?
- Būna atvejų, kai jie kalba nepasiruošę, neturėdami išsamios informacijos, ir po to tampa pajuokų objektu. Kitais atvejais politikas nežino, ką pasakė jo kolega, kaip komentavo, ir vėlgi pakliūva į keblią situaciją. Dar kitais atvejais politikai, o kartais ir verslo žmonės nebūna kaip reikiant pasiruošę, neįvertina žurnalistų ir įsivaizduoja, kad lengvai išplauks, pakalbėdami ne iš esmės, nepaliesdami svarbiausių taškų.
Savo mokymus dažniausiai pradedu nuo kalbos struktūros ir temos, nuo to, ko mes norime iš savo klausytojų, kaip mes tikimės, kad mus supras. Didžiausios klaidos paprastai daromos, kai politikas ar verslininkas neapgalvoja, kaip jie bus suprasti. Jie tiesiog sugalvoja, ką pasakys, arba net ir to gerai nesugalvoja, ir tiesiog beria informaciją. Nemąstydami, kaip žmonės gali tai suprasti, interpretuoti, kas atsitiks, kai tai perfiltruos plačioji masė arba žurnalistai. Jie nemato auditorijos, neįvertina, kiek pasiruošęs jų klausytojas, ir tiesiog sako.
- Ar įmanoma netikėtai užkluptam, kalbant ekspromtu, nepadaryti klaidų?
- Žinoma - jeigu tu esi savo srities specialistas. Bet reikia būti specialistu.
Visada pabrėžiu, kad žmonės turi turėti didesnę atsakomybę, eidami į tam tikrus postus, tapdami viešais asmenimis. Prieš tai reikia ruoštis, kaip ruošiasi viso pasaulio didieji politikai. Niekas į tokias vietas neina ekspromtu. Tam yra specialus pasiruošimas. Visi didieji šio pasaulio politikai yra praėję mokymus.
Žmogus negimsta, viską žinodamas. Yra mažai žmonių, kurie gali viešai kalbėti ekspromtu. Jie turi kalbos dovaną. Tai prigimtinė dovana, talentas. Bet to galima išmokti. Ir reikia išmokti, jeigu tu nori būti viešuoju asmeniu. Kitaip tu iš karto tapsi pajuokų objektu.
- Ar daug viešų asmenų Lietuvos padangėje yra praėję kokius retorikos mokymus?
- Labai mažai. Vos keli.
- Ar pačius aukščiausius postus užimantys asmenys mokomi to privaloma tvarka?
- Aš žinau, kad Seimas turi sudaręs sutartis su kažkokiomis kompanijomis, kurios rengia mokymus. Jos rūpinasi šitais dalykais. Aš negaliu ir neturiu teisės vertinti tų įmonių darbo efektyvumo – tai jų reikalai. Bet pagal tai, ką matau viešojoje erdvėje ir ką skaitau, kaip politikai kalba, linkėčiau jiems dar padirbėti.
- Kuo jūsų mokymai skiriasi nuo kitų?
- Dirbdama su studentais 20 metų, supratau vieną dalyką – darbas su žmogumi turi pirmiausiai remtis į to žmogaus individualybę, iškelti jo stipriąsias puses ir padėti paslėpti jo silpnąsias puses. Todėl nėra vieno mokymo, skirto visiems. Jis tiesiog neegzistuoja.
Tu negali žmogaus išmokyti humoro jausmo, paprastumo. Bet tu gali išmokyti nebūti arogantišku.
Negali žmogaus išmokyti būti šilto, nuoširdaus ir jausmingo. Bet tu gali „nuimti“ vadinamąją „geležį“. Tą šaltį ir aštrumą.
Ne veltui Margaret Thatcher buvo praminta geležine ledi. Ne dėl savo veiksmų, o dėl kalbų. Geležis sklido iš jos balso. Vėliau jos mokytojai, tarp jų ir Patsy Rodenburg, pas kurią aš pati mokiausi, šitai „nuėmė“. Ir spaudos tonas pradėjo keistis M. Thatcher atžvilgiu. Maždaug po 4 metų visi pradėjo sakyti, kad Margaret sušilo, Margaret parūpo tautos reikalai, Margaret išgirdo tautą.
Tokius dalykus tu gali „nuimti“. Tu gali išmokyti žmogų kalbėti atsispiriant nuo auditorijos, o ne diktuoti. Kalbėtis su žmonėmis, o ne kalbėti žmonėms. Man kartais atrodo, kad mūsų politikai byloja tyruose.
- Kur jūs pati viso šito išmokote?
- Tai priklauso mano specialybei. Aš dėstau studentams scenos kalbą, bet dėstydamas scenos kalbą tu turi plėsti savo profilį. Važinėju į seminarus, konferencijas.
- Ar jūsų mokymai apima ir bendravimą socialiniuose tinkluose, ar tiktai gyvą bendravimą?
- Apie socialinius tinklus nekalbu. Bet kultūringas žmogus yra kultūringas visur. Tu negali būti viename tinkle vienoks, o kitame kitoks. Tavo asmenybė visais atvejais pasimato.
- Ar savo žinias taikote, siekdama savo asmeninių tikslų?
- Neišvengiamai tu taikai, nes tu tai moki. Jeigu moki plaukti, įlipęs į vandenį plauki, ne vaikštai. Jeigu žmogus moka užsienio kalbą, jis ją naudoja.
- Ir iš savo patirties galite pasakyti, kad tie principai veikia? Jums viskas sekasi?
- Ne, žinoma, ne viskas. Man labai patinka vienas Bažnyčios mokymų – kad meilė yra veiksmas. Aš manau, kad teisinga spręsti apie žmogų ne iš jo kalbų, o iš jo veiksmų.
Tavo gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo to, kaip tu moki kalbėti ar valdyti kitus žmones. Nepakanka mokėti kalbėti – reikia išmokti ir veikti, išmokti poelgių kokybės. Aš tikrai nesu idealas.
- Tai jūs mokote žmogų sudaryti pirmąjį įspūdį, pagal kurį sutinkama?
- Aš mokau žmogų kalbėti visą gyvenimą. Mokau žmogų komunikuoti ne tiktai vieną kartą. Mano tikslas – išmokyti žmogų kalbėti ir komunikuoti visada ir visur. Pradedant darbu, baigiant savo šeima, artimaisiais, vaikais. Tai komunikacija plačiąja prasme.
- Norint gerai komunikuoti, privalomi aktoriniai sugebėjimai? Ar visi geri oratoriai yra geri aktoriai?
- Jokiu būdu. Geri aktoriai visai nėra geri oratoriai. Aktorius turi vaidmenis. Jis gerai komunikuoja vaidmenyje. Bet tai nereiškia, kad jis visuomet gali kalbėti „iš kepurės“.
- Kuris iš pastarojo meto viešų pakalbėjimų jums kaip kalbėjimo mokytojai atrodo pats blogiausias?
- Kiekvieną dieną įsijungiu televizorių ir juokiuosi. Lietuvoje yra viskas juokinga, išskyrus humoro jausmą. Labai daug graudžių pokalbių. Įsijunkite kad ir Birutės Vėsaitės pasisakymus. Aišku, yra kaip yra, čia nieko nepakeisi.
- Ar sugebėtumėte iš B. Vėsaitės padaryti gerą oratorę, tautai patrauklią politikę?
- Nežinau, negaliu atsakyti į šitą klausimą. Man reikėtų prieš tai kokią savaitę su ja dirbti. Tik tada galėčiau atsakyti.
Turime suprasti, kad mes apskritai neturime kalbėjimo kultūros. Tas kalbos tonas, kurį mes paveldėjome iš sovietinių laikų, yra griežtas, įsakantis, nurodantis, pakeltas. Kalbama kaip su avinų banda. Tarsi tauta yra avinų banda, ir jai reikia nurodyti kelią.
Ta praktika, kuri egzistuoja Vakaruose, pas mus dar neatėjo. Vakaruose, prieš politikui tampant politiku, su juo dirba būrys specialistų – nuo įvaizdžio formavimo iki kalbos specialistų. Tik po to tie specialistai pasako verdiktą, ar tas žmogus turi potencines galimybes užimti šitą vietą.
- Tai populizmas yra geras ar blogas dalykas?
- Mes be jo neišsiversime. Tai yra.
- Kuo geroji retorika skiriasi nuo demagogijos? Juk nesakote, kad mokote demagogijos?
- Tai priklauso nuo to, ko tu tikiesi iš auditorijos, koks yra tavo tikslas. Jeigu tikslas – apkvailinti auditoriją, tai tikrai demagogija.
- Išeina, kad tas pačias žinias galima panaudoti ir blogam?
- Viską galima panaudoti blogam – antibiotikus, žiurkių nuodus. Ir atominis ginklas buvo kuriamas visai kitiems tikslams.
