Svarbiausia, kad visada savigyra ir saviguoda ne ten, kur reikia. Suvaldyta krizė ir auganti ekonomika? Ką jūs, čia tik pramanas, nekalbėkim apie tai, geriau padejuokim. Emigruoja vis mažiau žmonių? Ką jūs, nereikia apie tai. Per gera naujiena. Greičiausias pasaulyje internetas? Niekam juk neįdomu.
Geriau įsivaizduokim, kad mus garsina tai, kas iš tikrųjų turi absoliučiai nulinę naudą mums, kaip valstybei. Užvirkim tirštą savigyros putrą ir svaiginkimės jos garais.
Žinau, kad praktiškai visi įsitikinę sporto nauda mūsų šalies vardui. Žinau, kad visi kartoja šitai taip dažnai, kad praktiškai visi tuo jau tiki.
Tačiau tai tik prietaras – jis tiek pat teisingas, kaip ir tai, kad pakabinta automobilio salone, prie veidrodėlio, blizgantis kompaktinė plokštelė atmuša kelių policijos radarų spindulius, ir jie nebegali fiksuoti jūsų greičio.
Sporto pergalės padeda mums patiems geriau jaustis, nes mes didžiuojamės savo šalimi. Jos gerina nuotaiką, didina darbo našumą ir augina alaus pardavimą – visa tai yra puiku. Tačiau visam pasauliui mūsų sporto pasiekimai yra tik sporto pasiekimai, ir nieko daugiau. Tai lengva įrodyti. Pasvarstykite apie tai, ką patys galvojate apie kitas šalis? Kenijoje – pasakiškai geri lengvaatlečiai. Na, ir ką? Kas nors nuo to geriau galvoja apie tą korumpuotą, atsilikusią šalį, kur yra daugiau nei 40 mln. gyventojų ir penki kilometrai gero asfaltuoto kelio?
Indijoje – geriausi pasaulyje žolės riedulio žaidėjai. Niekas nuo to fakto neužmiršta netvarkos, grūsties, biurokratijos, karvių ir jų mėšlo krūvų ant kelio ir nuolat išsijungiančio elektros tiekimo.
Irane – labai daug imtynininkų, nuolat laiminčių aukso medalius. Nuo to jums kyla noras Irane atostogauti, gyventi ar investuoti į tos šalies ekonomiką?
Kvailas troškimas pervertinti savo sporto pergales, buvusias ar būsimas, lemia isteriškus reikalavimus teikti pilietybę sportininkams, nes jie garsins Lietuvą. Dviguba pilietybė, žinoma, reikalinga, bet ne sportininkams, o visiems pageidaujantiems.
Kai nušliuožia stogas, net puikaus tenisininko Ričardo Berankio nuostabus žaidimas su vienu geriausių pasaulio tenisininkų Andy Murray'umi apipinamas patriotinėmis antraštėmis ir ekstazėje dūstančių žurnalistų pasažais. Spirgėjimo tiek, kad net ne iškart suprasi, jog R. Berankis šiaip jau pralaimėjo: apie tai galima ir nerašyti, geriau papilstykim apie tai, kad „privertė varžovą nervintis“ (tikriausiai anas tris dienas negalės miegoti), o užsienio televizijų komentatoriai, girdi, aikčiojo ir dūsavo iš susižavėjimo.
Mūsų tenisininko pralaimėjimas, suprask, na jau toks buvo tviskantis, kad net geriau už pergalę. Ir, žinoma, mūsų sportininkas, kaip visada, yra vertas aukštesnio reitingo, negu turi.
Mes labai geri tokio kliedesio specialistai. Dar sovietiniais laikais kažkas sugalvojo formulę, kad nors SSRS čempionate mes laimėjom sidabrą, bet jis buvo „paauksuotas“. Kai Lietuvos krepšininkai prieš keletą metų nedideliu skirtumu pralaimėjo amerikiečiams, mes nesidrovėdami rašėme, kad išspardėme jiems užpakalius, nušluostėme nosį ir privertėme juos sudrebėti. Tai labai primena pasakojimą apie du treningais vilkinčius, trumpai kirptus, atlėpusiomis ausimis socialinio užribio gyventojus, savo surūdijusiu automobiliu įvažiavusius į brangų visureigį. Iš visureigio išlipę griežti vyrai juos išvelka lauk, apdaužo, suspardo, palieka gulinčius baloje ir nuvažiuoja. Vienas iš nelaimėlių pakelia galvą ir tyliai klausia draugo: „Žinai, kodėl mūsų neužmušė? Nes mes – mafija.“
Mes didžiuojamės šešta vieta „Eurovizijoje“ 2006 metais ir labai rimtai apie tai pasakojame, pristatydami savo šalį. Liūdnas faktas yra toks, kad net pirma vieta „Eurovizijoje“ niekam iš sveikų žmonių nebūtų įdomesnė, nei provincijos folkloro festivalio prizininkų dvidešimtukas.
Puikuotis šešta vieta, užimta „Eurovizijoje“ prieš keletą metų – tas pats, kas pasakoti su pasididžiavimu, kad vaikas groja smuiku taip gerai, kad vieną kartą jo pasirodymą Kalėdų koncerte publika net išklausė iki galo ir nenušvilpė. „Mes ne kiekvienais metais paskutinėje vietoje!“ – prisidėkim ranką prie širdies ir sušukime tai su pasididžiavimu.
Mes turime antgamtišką sugebėjimą apgaudinėti pačius save nereikšmingais dalykais. Kai didelis amerikiečių laikraštis įtraukia Lietuvą kaip vietą, kurią reikia aplankyti 2013 metais, svaigulio dūmelis užkloja visą žiniasklaidą: ar jūs galite patikėti, mus paminėjo – Biržai ir jų barzdotas aludaris greta Ganos sostinės Akros (kur, beje, dviejų milijonų gyventojų miestas sėkmingai varo visas nevalytas srutas į Gvinėjos įlanką, ir todėl miesto paplūdimiai tinka geriausiu atveju apžiūrėti pro automobilio langą; bet čia kalba ne apie tai – tiesiog turėjau pasigirti, kad aš ten kelis mėnesius gyvenau ir visada maudydavausi tik baseine, štai jums ir prašom).
Kai kas net sugebėjo 24 numerį „The New York Times“ sąraše pateikti kaip tai, esą „Lietuva užėmė 24 vietą“ – nors niekas ten nieko nereitingavo ir tai ne 24 vieta, o tiesiog toks numeris. Kai jūsų buto numeris devintas, tai nereiškia, kad jūs devintasis pagal šaunumą laiptinės gyventojas. Tai tiesiog numeris ant durų.
Bet kas, gyvenęs Vakaruose, žino: beveik beprasmius dešimtukus, dvidešimtukus ir penkiasdešimtukus – miestų, šalių, kokteilių, drabužių atostogoms, linksmiausių šokių muzikos albumų - tenykščiai leidiniai, ypač savaitgalio iliustruoti žurnalai, naudoja, kaip gerai skaitomą užpildą, kuris lengvai pasigamina ir niekada nenuvilia. Tuos sąrašus sudarinėja dažniausiai biuro praktikantai arba jaunesnieji bendradarbiai, ir tie tekstai buvo ir bus, nes skaitytojai mėgsta sąrašus labiau nei kišenvagiai – troleibusą, važiuojantį iš stoties.
Tuos tekstus visi užmiršta tą pačią dieną, kai perskaito. Skirtingai nuo mūsų – mes dabar kliedėsim kelerius metus.
Žinoma, aš jums girtis niekaip neuždrausiu. Tačiau galiu jus informuoti. Arba net priversti nervintis, kaip R. Berankis privertė nervintis tą garsų tenisininką.
