Viena po kitos kertamos pastaraisiais metais galvą sparčiai kėlusios kredito unijos.
Per praėjusią savaitę nuspręsta uždaryti net dvi šios rinkos žaidėjas – Nacionalinę kredito uniją ir „Švyturio” taupomąją kasą.
Maža to, pasiųstas grėsmingas įspėjimas ir jau beveik į banką panašiai Vilniaus taupomajai kasai – nurodyta riboti indėlių palūkanas ir skolinamas sumas.
Beje, jau uždarytų unijų atžvilgiu pirmiausia irgi buvo griebtasi panašių veiksmų: nustatyti įvairūs apribojimai, kol galiausiai nuspręsta nutraukti jų veiklą.
Pastarosios, kaip ir dar dvi unijos, jau pateko į teisėsaugininkų akiratį. Įtariama, kad jose saviškiams už bevertį užstatą buvo dosniai dalijamos milžiniškos sumos.
Tačiau kyla klausimas: ką anksčiau veikė unijas prižiūrėti privalantis Lietuvos bankas?
Mosikuoti bankroto kardu po to, kai vienos arba kitos finansų unijos įsipareigojimai seniai viršijo turtą, kiekvienas gudrus.
Ar nėra taip, kad finansų rinkos prižiūrėtojai šiuos atvejus paprasčiausiai pražiūrėjo?
Laiku užkirtus kelią aferoms valstybei priklausantis Indėlių ir investicijų draudimo fondas būtų sutaupęs galybę pinigų.
Juk dabar vien Nacionalinės kredito unijos indėlininkams teks sumokėti 120 mln., „Švyturio” taupomosios kasos – daugiau nei 18 mln. litų.
Kas būtų, jeigu tektų uždaryti dar didesnes unijas?
Draudimo fondas, kurio lėšos po banko „Snoras” įvykių visiškai iššluotos, vėl turėtų tiesti ranką Vyriausybės link, pastaroji – skolintis, o sugrąžinti su palūkanomis tektų jau visiems mokesčių mokėtojams.
Pirmiausia Lietuvos bankas tikrai atsainiai elgėsi vykstant iš esmės nežabotai rinkos plėtrai.
Užklupus sunkmečiui, kai komerciniai bankai užraukė paskolų maišus, unijos tarsi įgijo naują kvėpavimą. Dar labiau jos atkuto uždarius „Snorą”: juk tada bankininkai dar atidžiau ėmė sergėti savo pinigus.
Reikėtų pripažinti, jog tuomet rinkos prievaizdai buvo pernelyg susirūpinę „Snoro” uždarymu, kad dar atkreiptų dėmesį į smulkiuosius rinkos dalyvius.
Kiek labiau kapstytis unijų daržuose V. Vasiliausko vadovaujama institucija pradėjo tik praėjusiais metais. Pasipylė įvairūs reikalavimai, įvesti savotiški egzaminai mažųjų finansų institucijų vadovams.
Prievaizdai parengė ir pluoštą reikalavimų, kuriuos ketinama įgyvendinti ateityje. Tarp jų – mažesnės paskolos, atidesnis klientų tikrinimas, kiti saugikliai.
Bet tai neapsaugojo kai kurių unijų nuo griūties. Kol kas įtariama, kad tyčinės, jei nebus įrodyta kitaip.
Todėl galima tvirtinti, kad Lietuvos bankas savo darbo neatliko arba taisyti padėtį ėmėsi gerokai vėluodamas.
Maža to, pavyzdžiui, nurodymai Vilniaus taupomajai kasai duoti jau po to, kai ataskaitą apie jos veiklą pateikė Centrinė kredito unija, kuri iš esmės yra tarsi savireguliacijos institucija, vienijanti šios rinkos dalyvius.
Pastaroji organizacija viso labo pasiuntė raštą apie Vilniaus taupomąją kasą – Lietuvos bankas juo patikėjo ir, net neatlikęs papildomo tikrinimo, nurodė elgtis taip, kaip jai atrodo geriau.
Keistokai skamba vieno centrinio banko vadovų R. Kuodžio ironiški pasvarstymai – esą tinkamiausias būdas apvogti finansų instituciją yra ją turėti.
Taip Lietuvos banko atstovas aiškino apie padėtį su triukšmu sprogusiose Nacionalinėje kredito unijoje ir „Švyturio” taupomojoje kasoje.
Kyla didelių abejonių, ar rinkos prižiūrėtojai iš tiesų stebi, kas yra unijos steigėjai, vadovai, kokia jos padėtis.
Jei tai daro, tai kaip buvo galima leisti ją taip nustekenti?
Akivaizdu, kad priežiūra nepakankama. Lietuvos bankas galbūt gali teisintis, jog turi per mažai įgaliojimų.
Tačiau jei galių trūksta, tegul kreipiasi į įstatymų leidėjus. Tas pat ir dėl keistokos indėlių draudimo tvarkos.
Juk kredito unijos Indėlių ir investicijų draudimo fondui kasmet privalo mokėti vos 0,2 procento nuo turimų indėlių, o bankai – 0,45 procento.
Ar manoma, kad unijos yra ne tokios rizikingos, jei jų draudimo įmokos daugiau nei perpus mažesnės? Pastarųjų mėnesių patirtis rodo, kad taip tikrai nėra.
Galbūt Lietuvos bankas negali pats pakeisti dabartinės tvarkos? Tuomet tegul visiems rinkos dalyviams ir visuomenei paaiškina, kas yra negerai, kas už tai atsakingas, ką vertėtų keisti.
Tokių paaiškinimų nesulaukiame. Geriausiu atveju – papostringavimų, kaip veikia nusikalstamos grupuotės: pirmiausia „Snoro” banke, paskui – kredito unijose. Tačiau ar nuo to kas nors keičiasi?
Viena didžiųjų centrinio banko bėdų – atvirumo ir skaidrumo stygius.
Jo vadovai kažkodėl apsiriboja tik interneto svetainėje skelbiamais nuosprendžiais ir kreivomis šypsenomis prieš susirinkusius televizijų operatorius. Negi to pakanka?
Kita vertus, kam vargti, jei už nemokšiškumą nereikės mokėti iš savo kišenės – viską apmokės mokesčių mokėtojai.
