Ministro poste kojas apšilinėjantis medikas ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Dainius Pavalkis džiaugiasi kad pakeistas darbas leido atsikratyti ilgus metus operacinėje kamavusios alerginės slogos. „Nebereikia kasdien gerti vaistų, vakarais namuose tebeteka upeliai iš nosies, atlyginimas beveik nepasikeitė, laisvo laiko nebeliko visiškai“, – naujas pareigas skubiai apibendrina humoro jausmo nestokojantis 52-ejų D. Pavalkis.
Kalbėdamas apie darbus, naujasis ministras pirmiausia žada daugiau egzaminų mokinukams. Anot jo, kaip studentai studentauja, taip mokiniai šiandien Lietuvoje „mokiniauja“, todėl jiems atėjo laikas mokytis rimčiau.
Studentams, regis, didesnių pokyčių tikėtis nereikėtų – dar prieš rinkimus žadėję griauti ankstesnės valdžios įvestą aukštojo mokslo reformą, šiandien „darbiečiai“ nuosaikesni. „Pertvarka iš esmės buvo gera, tereikia ją šiek tiek stumtelti iš dešinės bent jau į centrą“, – liberalų studijų krepšelio skirstymą švelniai kritikuoja D. Pavalkis.
– Prieš rinkimus Darbo partija, kuriai priklausote, itin aršiai kritikavo liberalų ir konservatorių vykdytą aukštojo mokslo reformą bei ketino ją griauti iš esmės. Kaip pasikeitė jūsų pozicija dabar?
– Prieš rinkimus šūkių buvo visokių – ir visai radikalių, ir nuosaikesnių. Bet vadovaujamės ne jais, o vyriausybės programa, kurioje apie reformos atšaukimą nekalbama.
Aišku, griežtas ankstesnės vyriausybės reformos vykdymas nepraėjo be klaidų ir nepasitenkinimo. Iš esmės aukštojo mokslo pertvarka buvo žingsnis į priekį, gal tik per daug nukrypta į dešinę.
Reforma išjudino mokslo ir universitetų rinkas, užkerpėjusias dėl jau daug metų kankinusios problemos – nuolatinio mokinių ir studentų skaičiaus mažėjimo. Sistema nori to ar ne privertė persitvarkyti – laikyti tuščių klasių ir kabinetų negalime sau leisti.
Pats principas, kad finansavimas priklauso nuo besimokančiųjų skaičiaus, man atrodo visiškai logiškas.
– Jūsų partijos kolegos kalbėjo apie būtinybę aukštosioms mokykloms planuoti specialistų poreikį, vykdyti valstybės užsakymus.
– Pirmiausia reikia susitarti dėl terminų. Kas yra „valstybės užsakymas“? Jei skiriame krepšelį ruošti pedagogą, mediką ar inžinierių, ar tai nėra valstybės užsakomas specialistas? Juk studentai mokomi iš mūsų visų pinigų, viešųjų finansų.
Valstybės klausimas yra jaunų žmonių nukreipimas į tam tikras specialybes. Šių dienų liberalią sistemą iš visiškos dešinės reikia bent patraukti iki centro ir padaryti socialesnę, žmogiškesnę.
Tokiu būdu ne tik turėtume reikalingų valstybiniam sektoriui specialistų, kurių liberali sistema nepritraukia, bet ir miškininkų, agronomų, slaugytojų ne su pačiais prasčiausiais mokymosi rezultatais, kaip yra dabar.
Dabar tie studentai, kurie tikrai dirbs Lietuvoje – tarkime, policininkai – mokosi gerokai prasčiau nei medikai ar informacinių technologijų specialistai.
Šioje srityje jau pradėjome dirbti – deriname su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, socialiniais partneriais studijų kryptis. Vis aštresnis tampa policininkų trūkumas.
– Manote, valstybės finansuojama vieta savaime motyvuos gabesniuosius?
– Žinoma. Jei būčiau studentas, galvočiau, kad geriau nemokamai mokytis mažiau populiarios inžinerijos, kuri užtikrins man ir darbo vietą, nei, pavyzdžiui, vadybos, ir dar už tas studijas mokėti.
Kokių specialistų tiksliai reikės, numatyti neįmanoma. Su šia problema susiduriame ne tik mes, bet ir visa Europa, todėl vis dažniau siūloma lengvinti perėjimą iš vienos specialybės į kitą.
Tarkime, staigiai prireikus atominės energetikos specialistų, kad nereikėtų laukti penkerių metų, kol nauji žmonės baigs universitetą, būtų galima tiesiog pridėti papildomų mokymo kursų fizikams ar matematikams.
Planuoti specialistų poreikio darbo rinkoje neįmanoma nė vienoje pasaulio šalyje, kaip kad buvo socialistiniais laikais. Tie laikai, kai buvo pasakyta, kad ruošime 100 gydytojų ir 50 veterinarų, baigėsi.
Yra kelios specialybės, kurias kartoja ir verslininkai, ir valdininkai, ir universitetai – trūksta policininkų, inžinierių, miškininkų, agronomų, veterinarijos technologų. Minėtoms profesijoms turi būti užtikrintas finansavimas.
– Kodėl abiturientas turėtų rinktis nepopuliarią profesiją, užuot tiesiog gavęs nemokamą aukštojo mokslo diplomą?
O ką daryti su miškininko diplomu? Kur su juo galima eiti? Tik į mišką (juokiasi).
– Ar Lietuvai ne per didelė prabanga turėti per pusšimtį aukštųjų mokyklų?
– Dar ankstesnės vyriausybės valdymo laiku matėme bandymų jas jungti ir kuo visa tai baigėsi, kiek buvo triukšmo ir iečių. Realiai sujungti tik 2 universitetai: Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija susijungė ir pasivadino Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.
Aukštųjų mokyklų Lietuvoje tikrai per daug, bet į dirbtinį jų jungimą tikrai nesivelsime. Gali būti, kad universitetai pradės ruošti bendras programas, kartu rengs tam tikrus specialistus. Juk sporto trenerį gali ruošti ir medicinos mokymo, ir kūno kultūros aukštoji mokykla. Bendros programos galėtų būti natūralus evoliucijos žingsnelis susijungimo link.
Dabar kiekviena aukštoji mokykla rengia visą spektrą specialistų, ir tai mažų mažiausiai keista. Studijų krypčių ir programų peržiūrą tikrai ketiname padaryti.
Aukštųjų jungimasis turėtų vykti natūraliai – jei imtumėmės to dirbtinai, man regis, sulaužytų iečių būtų daugiau nei naudos.
– Vyriausybės programoje netrūksta skambių žodžių apie emigracijos mažinimą. O ką daryti konkrečiai, kad jauni žmonės su diplomu rankose neišvyktų iš Lietuvos?
– Miškininkai ir agronomai į užsienį neišvažiuos. Pavyzdžiui, agronomiją renkasi stambių ūkininkų vaikai, kurie ateina į universitetą dėl konkrečių žinių apie žemės ūkį. Jis žino kur grįš po studijų, mat jo laukia 500 hektarų ir 4 traktoriai.
Informacinių technologijų specialistai ar medikai yra tarptautinės specialybės. Programuotojai pradeda dirbti dar studijuodami, uždirba daug, yra nepririšti prie darbo vietos – vienas mano pažįstamas dirba tarptautinei korporacijai iš nedidelio namelio šiltam Vietname. Tokių pavyzdžių daug.
Medikai taip pat su lietuvišku diplomu gali vykti bet kur, jiems atvira visa Vakarų Europa ir Skandinavija, jei jie čia neturės gerų sąlygų, jie važiuos.
Netikiu, kad emigraciją galima sustabdyti kažkaip dirbtinai – ji mažės gerėjant bendram pragyvenimo lygiui, didėjant sąmoningumui, gerinant klimatą... visuomenėje, ne gamtinį (juokiasi).
– Kol kas kalbėjome tik apie universitetus. O kokias matote didžiausias ikimokyklinio ugdymo problemas, ką daryti keliems tūkstančiams vietos Vilniaus darželyje negaunančių vaikų?
– Bendrojo lavinimo ir „darželiokų“ problemos, prisipažinsiu, man kur kas menkiau pažįstamos nei aukštojo mokslo – dėsčiau ne tik Lietuvos, bet ir stažavausi ne viename užsienio universitete.
Dėl sostinės darželių reikia kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę – jai reikia vieną kartą apsispręsti, kas svarbiau – vaikų darželiai ar Gugenheimo muziejus. Man regis, reikėtų „atpalaiduoti“ patalpų pritaikymo darželiams sistemą.
– Ar bus liberalizuojamas mokinio krepšelio paskirstymas? Tėvai baiminasi, kad šiandien ir taip beveik visas lėšas „suvalgo“ mokytojų atlyginimai, o leidus didesnę dalį pinigų perskirstyti savivaldos lygmeniu, mokinius pasieks dar mažesnės sumos.
– Vienintelis ir savivaldybių, ir profesinių sąjungų keliamas klausimas yra ką daryti su krepšelio pinigais, kai vaikas pakeičia mokyklą mokslo metų viduryje, kai negalima išformuoti klasės ar atleisti mokytojų.
Pagal dabar galiojančią tvarką, pinigai „nukeliauja“ paskui mokinį. Matau dvi išeitis – arba fiksuoti griežtą klasės dydį metų pradžioje, arba, mokiniui perėjus į kitą mokyklą metų viduryje, finansavimą pakeisti tik nuo naujų mokslo metų pradžios.
Kaip tai atrodytų praktiškai? Mokykla, priimdama vaiką lapkričio pabaigoje, iki pat kitų metų rugsėjo už jį negautų pinigų. Man regis, tai užtikrintų ir atsakingesnį požiūrį į mokyklos keitimą.
– Ar neformalus ugdymas nėra paliktas nuošalyje? Ar neketinama įvesti krepšelių finansavimo ir popamokiniams būreliams?
– Šiuo metu vyksta neformalaus ugdymo pilotinis projektas keturiose šalies savivaldybėse, tai turbūt konkrečiau galėsiu kažką pasakyti tik kai turėsime jo rezultatus.
Bet toks finansavimas beprotiškai brangus – pagal projektą neformalaus ugdymo krepšelis yra 100 litų vienam vaikui mėnesiui.
Visai šaliai tai vargiai būtų pakeliama našta, nebent bandomojo projekto rezultatai būtų labai geri. Kol kas atsiliepimai yra dvejopi – gavę finansavimą, juo džiaugiasi, negavę, aišku, vertina kritiškai.
– Ką daryti su gausėjančia ir senstančia pedagogų armija? Tėvai siūlo dalį atleisti, patys mokytojai siūlo mažinti klases ir taip išsaugoti darbo vietas.
– Klausimas ir skaudus, ir aktualus. Patyrusius pedagogus reikia saugoti, bet būtina ir rimtesnė darbo kokybės kontrolė. Mokytojui būtina ne tik profesinė kvalifikacija, bet ir lyderiavimo, vadovavimo įgūdžiai.
Pirmas žingsnis buvo dar ankstesnės vyriausybės įvesta direktorių atestacijos sistema, tik ją reikėtų tobulinti. Man atrodo, šiandien mokyklai negali vadovauti žmogus, nemokantis įsijungti kompiuterio ar užsienio kalbų.
– O kaip patyčios ir smurtas mokyklose – ar mokyklose išdygs vyriausybės programoje numatytos tvoros ir vaizdo kameros?
– Negalima visur sumontuoti kamerų ir stebėti kiekvienos mokyklos teritorijos, tai per brangu ir neturi prasmės – prie visuotinio šnipinėjimo tikrai nepereisime. Bet problematinėse mokyklose to tikrai reikėtų, ir tam lėšų bus.
– Lietuvos mokinių rezultatai tarptautiniuose gamtos mokslų ir matematikos tyrimuose TIMSS ir skaitymo įgūdžių teste PIRLS aukštesni už vidutinius, bet mūsų vaikai – vieni nelaimingiausių. Ar nereikėtų pakeisti prioritetų ir užuot spaudus kuo geriau mokytis, rūpintis, kad vaikai mokykloje gerai jaustųsi, nepatirtų smurto, iš jų nebūtų tyčiojamasi? Prieš kelerius metus taip padarė Estija.
– Azijos vaikai mokosi, o mūsų – pagal studentavimo analogiją – „mokiniauja“ – žaidžia, naršo internete, užsiima viskuo, išskyrus mokymąsi.
Man regis, mūsų mokiniams reikėtų pamatyti Singapūro ar Japonijos vaikus, tada per dideliu krūviu nesiskųstų.
Pirmiausiai vaikas turi būti iš tikrųjų užimtas mokykloje, antraip jam pasidaro nuobodu ir jis ima ieškoti nuotykių – eina į kiemą, bėga parūkyti, spiria kitam.
Mano žiniomis, šiandien kas ketvirta pamoka realiai nevedama – mokiniai gauna užduotis ir formaliai sėdi klasėse, bet su jais neužsiimama.
– Jau šiek tiek padirbėjus, kokias realiai per kelerius metus išsprendžiamas visos šveitimo sistemos bėdas įvardintumėte?
– Pirmiausiai išskirčiau aukštųjų mokyklų darbo kokybę – reikia realios studijos iš visuomenės intereso perspektyvos, kiek absolventų išleidžiame į darbo rinką, kiek jų gauna darbus Lietuvoje, kiek išvažiuoja į užsienį, kiek jie uždirba.
Aukštosios mokyklos labai susijusios su bendrojo lavinimo sistema, tad reikėtų ir rimtesnės egzaminavimo sistemos vidurinėje mokykloje. Prisiminkime, kaip kiekvieną iš mūsų priverčia pasitempti artėjantis egzaminas.
Man regis, būtų prasminga vaikus egzaminuoti kad ir kas dvejus metus. Dabar teturime abitūros egzaminus, bet jei mokinys susiims tik prieš pat juos, realiai kažką pakeisti bus neįmanoma.
Dažnesni egzaminai būtų pagalba vaikams. Be to, tai būtų ir psichologiškai naudinga – mokiniai priprastų prie egzaminų keliamo streso. Žinotų, kad egzaminas – tai tiesiog testas, kokį pildė prieš dvejus metus.
– Kaip bus sprendžiami tautinių mažumų švietimo klausimai? Ar mūsų šalyje gyvenantys lenkai laikys tokį patį lietuvių kalbos egzaminą, ar vis dėlto turės nuolaidų?
– Tautinės mažumos mokosi labai gerai – štai bandomąjį lietuvių kalbos egzaminą geriausiai išlaikė lenkiškoje mokykloje besimokanti mergaitė. Veikiausiai egzaminas bus toks pats, tiesiog tautinės mažumos turės vertinimo lengvatų. Tikslas yra sudaryti visiems vienodas sąlygas stojant į aukštąsias mokyklas.
Tautinių mažumų klausimą netiesiogiai prižiūrės viceministrė Edita Tamošiūnaitė, kurią delegavo Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Tikrai nebūsiu ministras, kuris skatins tautinę nesantaiką.
– Ar ką tik nuskambėjęs žmonos skandalas, kuri kaltinta didelės vertės turto iššvaistymu ir klastojimu, nepakiš kojos ir jūsų politinei karjerai?
– Ji išteisinta, o aš darysiu pažadėtus gerus darbus.
Aišku, už tai gavau barti ir nuo prezidentės, ir nuo premjero.
Ta byla buvo grynai politinė, todėl nematau trukdžių man dirbti ministru. Kaip seksis, matysime, kai praeis 100 dienų.
