„Chevron” savo ketinimų neatsisakė, bet svajonės apie būsimą Lietuvos turtėjimą iš skalūnų dujų, regis, dūžta nė nepradėjus tirti, ar tai bent kiek realu, nes dalis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narių jau ragina stabdyti jų paieškos konkursą.
Iš Seimo etikos sargų komisijos į Aplinkos apsaugos komiteto vadovo kėdę persėdęs A. Salamakinas vėl blykstelėjo populistine retorika, ragindamas įsivaizduoti, kaip atrodys Lietuva, jei nuo pajūrio iki Tauragės kas kilometras stūksos skalūnų dujų bokštas.
Ko gero, vaizdas toks siaubingas, kad geriau nebūti nei antruoju Dubajumi, nei Kataru.
Tiesa, tai nė negresia Lietuvai bent tol, kol vyks tik skalūnų dujų žvalgyba. Vis dėlto Tauragės rajono, kur planuojami žvalgymo darbai, Žygaičių kaimo bendruomenės nuogąstavimai, kad net dujų paieška gali sugriauti melioracijos sistemą, o jų gavyba užteršti požeminį vandenį, jau pasiekė Seimo narių ausis.
Parlamentarai pažadėjo pateikti savo nuomonę. Vyriausybė gali į ją ir neįsiklausyti. Tačiau kilęs pasipriešinimas net planams imtis žvalgybos rodo, kad kelias skalūnų dujų projektams Lietuvoje nebus rožėmis klotas.
Tai gali atvėsinti šiuo verslu užsiimančių bendrovių entuziazmą. Juk reikia didžiulių investicijų – vien „Chevron” skalūnų dujų paieškai Vakarų Lietuvoje planavo skirti 80 milijonų litų, o nėra jokių garantijų, kad jų bus surasta pakankamai daug ir apsimokės imtis žvalgybos išlaidas atpirksiančios gavybos.
Lietuva anaiptol ne vienintelė Vidurio ir Rytų Europos valstybė, kurioje tikimasi rasti gavybai tinkamų skalūnų dujų išteklių. Manoma, kad kaimyninėje Lenkijoje jų klodai gerokai didesni. Pagal prognozes daugiau dujų turėtų būti ir Rumunijoje ar Ukrainoje.
Bet ir galimi Lietuvos skalūnų dujų turtai vertinami neblogai – juo labiau kad mūsų šalyje telkinių viliamasi rasti 2 kilometrų gylyje, o, tarkime, Lenkijoje prireiks gręžti 4 kilometrų gręžinius. Manoma, jog Lietuvoje esančių skalūnų dujų vertė gali siekti 70 mlrd. litų ir šių išteklių mūsų šaliai turėtų pakakti 40 metų.
Jei tokios specialistų prognozės bent iš dalies pasitvirtintų, būtų klaida atsisakyti tokio turto.
Pasaulio ekonomikoje nėra kito verslo, kuris būtų taip sparčiai plėtojamas, bet kol kas labiausiai pažengusios į priekį yra JAV. Ši šalis per kelerius metus sugebėjo taip smarkiai padidinti dujų gamybą iš skalūnų, kad tapo visiškai nepriklausoma nuo importo.
Negana to, JAV netrukus gali tapti stambiomis suskystintųjų dujų eksportuotojomis.
Skalūnų technologijos tobulinamos neįtikėtinai greitai, gavybos išlaidos smarkiai mažėja. Dėl to per ketverius metus dujos JAV jau atpigo 25 proc. ir yra per pusę pigesnės nei Europoje.
Savotišką technologinę revoliuciją specialistai prognozuoja ir naftos rinkoje. Dėl sparčiai augančios gavybos iš skalūnų JAV įstengė sumažinti importuojamos naftos dalį savo ekonomikoje nuo 60 iki 45 proc. ir ji toliau mažėja.
Tai jau daro įtaką pasaulinei dujų ir naftos rinkai. Bet jei dujų gavyba iš skalūnų prasidėtų ir ES, monopolinei Rusijos padėčiai būtų suduotas skaudus smūgis. Todėl nereikėtų stebėtis, jei ši šalis visais įmanomais būdais mėgins kaišioti pagalius į ratus.
Girdėti įtarinėjimų, kad Čekijoje ir Bulgarijoje įsiplieskusius protestus prieš skalūnų dujų paiešką galėjo pakurstyti būtent rusai.
Jau pusbalsiu kalbama, jog už šių dujų priešininkų Lietuvoje irgi kyšo „Gazprom” ausys.
Kita vertus, dalį žmonių iš tiesų baugina naujos, mažai patikrintos technologijos, kurios kelia didesnę ar mažesnę ekologinę riziką.
Ne tik Lietuvoje nelengva rasti kompromisą tarp ekonominės naudos siekiančio verslo ir žalos gamtai bijančių vietos bendruomenių bei aplinkosaugininkų.
Ryškiausias pavyzdys – kiaulininkystės plėtros planus Lietuvoje jau pristabdžiusių danų konfliktai su netoli fermų gyvenančiais žmonėmis dėl sklindančių nemalonių kvapų.
Dėl bendruomenių pasipriešinimo iš mirties taško taip ir nepajudėjo planai kasti pakaunėje statybose naudojamą anhidridą.
Mat vietos gyventojai dažnai neįžvelgia sau jokios naudos iš jų aplinką galinčių keisti verslo projektų, jeigu patys neketina dirbti kuriamose įmonėse, o žalą tokiais atvejais jų akys mato gerokai padidintą.
Kaip tokiais atvejais pasiekti kompromisą? Gal, pavyzdžiui, valstybė galėtų dalį mokesčių, surinktų iš aplinkai rizikingų verslų, skirti savivaldai.
Iš skalūnų dujų šimtamilijoninio pelno besitikinčiam verslui, ko gero, taip pat nebūtų pernelyg didelė našta vieną kitą milijoną litų atseikėti ir vietos bendruomenių reikmėms.
Neverta ginčytis, kad gamtos išteklių gavyba turi būti plėtojama laikantis griežtų aplinkosaugos reikalavimų, kad negalima nepaisyti ir vietos žmonių interesų. Bet iš anksto laidoti didžiulės naudos Lietuvai galinčius duoti projektus irgi nedovanotina.
