Norvegija, Švedija, Jungtinė Karalystė – seniai žinomos ir pamėgtos medicinos profesionalų emigracijos kryptys, kurios nedaug kuo skiriasi nuo kitų profesijų (ir net jokių profesijų neturinčių) tautiečių pasirinktų naujo gyvenimo krantų.
Bet štai atsirado nauja madinga šalis, kuri Lietuvos sveikatai kelia rimtesnę grėsmę nei sezoninis gripas ar valstybės užsispyrimas leisti gimdyvėms eksperimentuoti namuose. Tai – buvusi broliška respublika Vidurinėje Azijoje, demokratijos ir išsilavinimo deficitą kompensuojanti dideliais atlyginimais užsienio specialistams. Ant naftos, dujų ir kitų gamtos išteklių gyvuojantis Kazachstanas – tikras švyturys medicinos profesionalams. Arba juodoji skylė, kuri įsiurbs geriausius mūsų medikus – jeigu pažiūrėsi paciento akimis.
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė profesorė R. Nadišauskienė, garsus chirurgas R. Benetis – tai tik keli medicinos autoritetai, kuriuos nuviliojo Azijos ligoninės. Bet Kazachstanas – toli gražu ne vienintelė naftos valstybė, galinti pasiūlyti fantastiškus atlyginimus, naujausią aparatūrą ir darbo sąlygas mūsų šalies gydytojams. Persijos įlankos šalys irgi šluoja geriausius specialistus iš Vakarų. Jų paieškos zonoje – ir Lietuva, ruošianti labai gerai apmokytus, bet labai blogai apmokamus medikus.
Gyvenimas duotas tik vienas – ir ligoniams, ir juos gydantiems. Po dešimtmetį (ar ilgiau) trukusių studijų medikas nori gauti jo orumo nežeminantį atlyginimą. Visuomenė sparčiai senėja, ligotų žmonių daugėja, darbo taip pat. Todėl gavęs pasiūlymą raštu, kuriame suraitytų nulių skaičius priverčia tūptelėti, jaunas gydytojas susipakuoja savo diplomą ir patraukia ten, kur šaukia kontraktas.
Gaila, ar ne? Mes visi sumokame už jų išsilavinimą, o jie išvažiuoja gydyti kitų. Nedžiugina net tai, kad jie, kaip patys sako, išvyksta garsinti Lietuvos. Bet tai – pasaulinių procesų dalis, kai tautos maišosi daug sparčiau nei kada nors iki šiol, o žmogus gali dirbti ir gyventi ten, kur jam yra geriausia. Tas banalus reiškinys - globalizacija.
Pažvelkime atidžiau, kas vyksta ir kas bus, jeigu nieko nebus daroma. Nauja valdžia lyg ir komunikuoja ketinimus šį bei tą tvarkyti sveikatos apsaugos srityje, bet ar tai yra teisingas receptas?
Lietuvoje vis dar dirbančių šeimos gydytojų amžiaus vidurkis yra 50 metų, o vidaus ligų specialistų - daugiau nei 56 metai. Medikai sparčiai sensta, ypač tai akivaizdu rajonų ligoninėse. Ar juos pakeičia jaunimas? Tik kartais, nes jauniems medikams dažniau norisi emigruoti ne į kokios Ignalinos, o geriau – Almatos ligoninę.
Nėra jokios skatinimo sistemos, kuri padėtų jaunus specialistus nukreipti į rajonus, kur gydytojų bendruomenė sensta greičiausiai.
Nieko gero šioje srityje neatnešė ir ankstesnės valdžios aukštojo mokslo pertvarkos: net 30 proc. gydytojų rezidentų neteko valstybės finansavimo be jokios aiškios priežasties. Ar šie jauni medikai įstengs susimokėti po 100 tūkst. litų už rezidentūrą? O gal veikiau parašys laišką į Almatos klinikas siūlydami savo paslaugas?
Sumažinusi finansavimą rezidentams Lietuva sutaupė katino ašaras – po 10 milijonų per metus. Tuo tarpu žala – daug kartų didesnė: valstybė ne tik praranda iš mokesčių mokėtojų išspaustas ir jau paskirtas investicijas į beveik parengtus specialistus. O svarbiausia – tų naujos kartos medikų nebus tada, kai reikės pakeisti nusenusius kolegas. Tai – ne kito amžiaus, o kur kas artimesnio laikotarpio grėsmė.
Brėžiame kreivę į ateitį. Gal ne iki 2030-ųjų, kai pagal mūsų šalies vizijų kūrėjų svajones šalis bus konkurencingiausia ir maloniausia vieta gyventi Europoje, o kiek arčiau mūsų dienų. Tarkime, 2025-ųjų.
Tuo metu dėl natūralių priežasčių (išėjus į pensiją ar mirus) iš savo dabartinių darbo vietų bus pasitraukę 40 proc. esminių profesijų medikų – oftalmologų. Bet tai – dar nieko, palyginti su netektimis chirurgijos srityje. Šių specialistų bus sumažėję net 57,7 procento. Šokiruojantys skaičiai, ir mūsų valdžia juos puikiai žino. Jie užfiksuoti Sveikatos apsaugos ministerijos tyrime.
Sėkmingas Kazachstano ir kitų šalių viliotinis tik dar kartą patvirtina šią grėsmingą tendenciją. Akivaizdu, kad didelės dalies gydytojų profesinių kvalifikacijų natūrali kaita ateityje bus nebeįmanoma.
Įtakos šiam procesui turi ir nepakankamas studentų priėmimas į akušerijos-ginekologijos, neurologijos, otorinolaringologijos rezidentūros studijų programas. Būtent jų paslaugų badą mes visi pajusime anksčiausiai. Apsišarvuokite kantrybe ir ruoškitės dar ilgesnėms eilėms prie kabinetų. Ir rūpinkitės sveikata, kad medikų pagalbos prireiktų kuo vėliau.
