Kooperacija lyg baubas. Kad ir kiek ragintų jungtis daržovių augintojus jų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė, kol kas pastangos bergždžios. Sunkokai kooperacija skinasi kelią ir tarp mėsos produktų gamintojų.
Tik pieno ir grūdų sektoriuose šiek tiek geriau. Pieną superkančių kooperatyvų yra kone septynios dešimtys, bet iš jų tik „Ėriškių pienas” slegia sūrius, raugina grietinę, muša sviestą ir šiomis gėrybėmis pats prekiauja.
Susivienijo bendrapavardžiai
Giminės. Tik jie įstengia susitarti ir įkurti kooperatyvą. „Lietuvoje giminių kooperatyvų ir yra dauguma. Antraip ambicijos, nepasitikėjimas ar pyktis dažnai pakiša koją bendram lietuvių verslui”, – sakė žemės ūkio kooperatyvo „Mūsų gojus” vadovas Robertas Rinkevičius. Visų šio kooperatyvo narių pavardės vienodos.
2011-ųjų rudenį atsiradęs „Mūsų gojus” suvienijo šešis Biržų rajono veislinių sodų savininkus, kurių kooperacija kol kas nenuvylė.
Susivieniję sodininkai, tarp jų – ir Roberto motina, veislinių sodų savininkė Birutė Rinkevičienė, netruko pateikti paraišką paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas”.
Kooperatyvo „Mūsų gojus” veiklai modernizuoti pagal šią priemonę skirta apie 1,9 mln. litų.
„Dirbdami išvien galėjome prašyti didesnės paramos. Pavieniui to padaryti nebūtų pavykę.
Įgyvendindami projektą įsigijome vaisių sultims spausti reikalingos įrangos. Taip pat pastatėme saugyklą ir nupirkome šaldytuvą, kuriame telpa per 1000 tonų obuolių”, – vardijo R.Rinkevičius.
Projektui baigti laiko skirta iki gegužės. Anot pašnekovo, dar reikia įregistruoti pastatus ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikti mokėjimo prašymus.
Lietuvoje perka geriau
Pernai rudenį kooperatyvo „Mūsų gojus” sodininkai pirmąkart išspaudė obuolių sulčių: norėjo pamėginti, kaip seksis jomis prekiauti. Pasirūpino ir pakuotėmis, bet kol kas sulčių į jas nesupilstė.
Lūkuriuojama, kol parduotuvių lentynos pratuštės. Mat pastaraisiais metais plūstelėjo sulčių spaudyklų steigimo banga.
Anot R.Rinkevičiaus, „Mūsų gojus” kol kas nesidairo pirkėjų užsienyje. Ten sulčių gamintojams konkuruoti sunku. Be to, pirkėjai yra ištikimi savo šalies maisto produktų gamintojams.
„Mūsų šalyje žmonės taip pat labiau vertina lietuviškas prekes, obuolius neprastai perka.
Bandėme jų pasiūlyti Lenkijoje, bet ten jie neturėjo tokios paklausos.
Dairėmės Skandinavijos šalyse, bet ten vis tiek esi importuotojas. Tai, kad obuoliai užauginti Lietuvoje, neteikia jokio konkurencinio pranašumo”, – kalbėjo R.Rinkevičius.
Ketina burtis į krūvą
Apie tai, kad ateityje verkiant prireiks kooperacijos, mintis brandina ir Elektrėnų savivaldybėje ūkininkaujantis 32 metų Arnoldas Bagdonavičius.
Maždaug prieš trejetą metų Arnoldas kibo į žemės ūkio darbus, investuodamas į ekologinį ūkį ir savo pinigų, ir paramos lėšų, gautų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas”.
Jo valdose – apie 40 hektarų žemės. Pernai daugiau nei pusę jos A.Bagdonavičius buvo apsėjęs javais, dalį – sojomis. Už ekologinių pasėlių hektarą pagal minėtos programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos” gavo po 742 litus – tiek, kiek numatyta šios priemonės programoje „Ekologinis ūkininkavimas”.
Puoselėdamas planus įkurti serbentyną, jis jau galvojo ir apie kooperacijos idėją. Mat parduoti tai, kas užauginta, vienam yra gerokai kebliau.
„Kalbamės apie tai su ūkininkais. Per metus kitus gal ir pavyks įsteigti kooperatyvą. Bet kol kas esame per menki: reikia daugiau žaliavos”, – kalbėjo Arnoldas.
Kooperacijos idėja išliko, bet serbentynas taip ir nebuvo įveistas. Ištyrus dirvožemį paaiškėjo, kad uogynui žemė netinkama. Todėl kitąmet į atriektą sklypą jaunasis ūkininkas bers ekologiškų kmynų sėklas.
„Bendrauju su pora stambesnių rajono ūkininkų. Jie man ir pataria, ir pagelbėja. Planuojame, kad kartu galėsime ekologiškus kmynus parduoti užsienyje.
Vokiečiai juos, ypač ekologiškus, noriai perka ir moka daugiau nei mūsų šalies vaistažolių fabrikai. Be to, kuo didesnis kiekis, tuo geresnė supirkimo kaina”, – planais dalijosi A.Bagdonavičius.
Didesnės yra ir išmokos. Mat už ekologiškų vaistažolių hektarą ūkininkams, dalyvaujantiems programoje „Ekologinis ūkininkavimas”, išmoka siekia 1687 litus.
Vienybės trokšta ir ekologai
„Seniai persekioja mintis, kad mums, ekologiškų maisto produktų gamintojams, žūtbūt reikia vienytis”, – kooperacijos idėja neduoda ramybės ir Raseinių rajone, Algimantuose, kartu su šeimynykščiais ūkininkaujančiai Audronei Žilienei.
Ekologiškais pašarais šeriami galvijai ir kiaulės – mėsai, ekologiški javai – pašarams. Ekologiški pačių gaminami mėsos produktai, paskaninti tik ekologiškais prieskoniais. Tokią uždarą gamybos grandinę sukūrusi ūkininkė Lietuvoje – kol kas vienintelė.
Kartu su bendraminte ekologinį ūkį Širvintų rajone, Griciūnuose, turinčia ir ekologiškus ožkų pieno sūrius spaudžiančia Dalia Ėmužyte juodvi jau rezga mintis, kaip susikooperuoti.
Galbūt pavyktų pasikviesti ir kitokių ekologiškų produktų gamintojų.
Pasak A.Žilienės, susibūrė ratas žmonių, kurie maitinasi ekologiškais produktais. Jie geriau perka nedaug ekologiškos mėsos, bet žino, kad tai, ką valgo, duos naudos ir sveikatai.
„Susikooperavę galėtume įkurti savo prekybos vietų. Sumažėtų transporto išlaidos. Lengviau būtų rasti užsakovų ir užsienyje. Juk žmonių, teikiančių pirmenybę ekologiškiems gaminiams, netrūksta”, – svarstė A.Žilienė.
Jos nuomone, susikooperavus lengviau būtų ištiesti ranką ir ES paramos link. Tikėtina, kad maisto produktų gamybos kooperatyvams jos atsiras nuo 2014-ųjų.
Išgelbėjo gamyba
Šiuo metu Lietuvoje pieną superka 65 kooperatyvai.
„Tik mes vieni gaminame produktus. Daugėja ir kooperatyvų atstovų, kurie atvažiuoja, tariasi, klausia patarimų, kaip pradėti gamybą”, – sakė Panevėžio rajone esančio kooperatyvo „Ėriškių pienas”, šiuo metu vienijančio apie 250 narių, valdybos pirmininkas Povilas Nemanis.
2007-aisiais veiklą pradėjęs „Ėriškių pienas” už superkamo pieno litrą ūkininkams mokėjo 10–15 centų daugiau nei didžiosios pieno perdirbimo įmonės. Ūkininkai, tai pajutę, pradėjo ir patys jungtis į kooperatyvus.
Lemtingas postūmis įvyko 2008-aisiais, kai pieno supirkimo kainos krito kone perpus.
Ūkininkai, kurie priklausė kooperatyvui (tuo metu jų buvo apie 500), buvo paėmę paskolų. Krizė juos speitė į kampą.
„Ritomės žemyn, reikėjo gelbėtis. Todėl ėmėmės gamybos: rauginome pieną, spaudėme varškę, slėgėme sūrius, mušėme sviestą. Mums pavyko atsiplėšti nuo dugno”, – pasakojo kooperatyvo vadovas.
Šiuo metu autobusiukai su „Ėriškių pieno” produktais iš Panevėžio suka Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos link. Jo produktų tenka ir didiesiems prekybos tinklams. Todėl kooperatyvo suvienyti ūkininkai nutarė plėsti gamybą.
Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas” kooperatyvas gavo 150 tūkst. litų paramos.
„Ketiname įsigyti pieno perdirbimo įrangos. Technologijos kinta, reikia ir mums eiti pirmyn. Nuolat konsultuojamės ir su Kauno technologijos universiteto Maisto instituto darbuotojais.
Taip kasamės pirmyn. Juk gamindami produktus kuriame didesnę pridėtinę vertę. Be to, žmonėms suteikiame darbo. Šiuo metu yra 25 darbuotojai”, – apie kooperacijos privalumus dėstė P.Nemanis.
Kooperacijos nauda – akivaizdi
Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius:
„Kooperatyvai ar draugėn susibūrę žemės ūkio produktų gamintojai pasiekia daug geresnių rezultatų nei dirbdami pavieniui.
Juk susivieniję ūkininkai supirkėjams gali pasiūlyti gerokai daugiau produktų. Todėl jiems lengviau su prekybos tinklais derėtis dėl palankesnės supirkimo kainos.
Ūkininkų užauginti produktai yra ir kokybiški, ir išvaizdūs. Jiems netrūksta paklausos, todėl tereikia prisitaikyti prie prekybininkų reikalavimų. Vienas jų – ilgalaikis tiekimas. Įvykdyti jį kooperatyvams, turintiems daug produktų, nebūtų sudėtinga.
Kooperatyvai gauna ir netiesioginės naudos. Pirmaisiais veiklos metais valstybė teikia paramos jų veiklai administruoti.
Kooperacijos nauda net neverta abejoti. Tačiau Lietuvoje ūkininkai tam nesiryžta. Nesuprantu smulkiųjų gamintojų logikos. Nors ir prasčiau gyvena, mažiau gauna už produktus, tačiau vis tiek nepasitiki kaimynais, kartu ir pačia kooperacija.
Ministerijos pareigūnų šnekos retai sulaukia atgarsio. Tik tuomet, kai žmonės pasižvalgo užsienyje, paklausinėja, susipažįsta, grįžę imasi iniciatyvos.
Lietuvoje didesnio sujudimo būta pieno sektoriuje, kai žaliavos supirkimo kainos krito. Pradėta steigti kooperatyvus, vėliau – stabtelėta, o pastaruoju metu ūkiai vėl kooperuojasi.
Kooperatyvai iki šiol turėjo galimybę naudotis parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Žemės ūkio valdų modernizavimas” ir „Žemės ūkio produkcijos perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas”.
Nors naujosios, nuo 2014-ųjų galiosiančios programos tėra matmenys, gerąsias ES paramos priemones ir toliau bandysime išsaugoti. Reikia, kad jos ir toliau skatintų žemės ūkio produktų gamintojų konkurencingumą. Tad kooperacijai skirsime prioritetą.”
Kooperatyvų metai
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, nuo 2012-ųjų pradžios iki šiol Lietuvoje buvo įsteigti 37 nauji kooperatyvai. Iš viso šiuo metu žemės ūkio veiklą vykdo apie 300 kooperatinių bendrovių.
Per pastaruosius septynerius metus daugiausia jų buvo įsteigta 2011-aisiais – 45. 2010-aisiais jų atsirado 39.
Pirmoji kooperatinė bendrovė – „Žiemgalos linai” buvo įsteigta 2005-aisiais. 2006-aisiais Lietuvoje jų veikė vos keturios. Pakilimas prasidėjo 2008-aisiais.
2011-aisiais kooperatyvai užėmė trečdalį žaliavinio pieno rinkos. Grūdų sektoriuje jų užimama dalis sukasi apie 10 proc.
Užs. Nr. 13K615-3
