K. Almeno šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Ameriką ir gyvenimą susikūrė laukinės prerijų gamtos apdovanotoje Nebraskos valstijoje. Ten, už Atlanto, K. Almenas ir parašė pirmąsias savo knygas. Tik viena jų – istorinis romanas „Šienapjūtė“ sovietmečiu buvo išleista Lietuvoje.
Vilnių pamilęs Merilando universiteto profesorius sako, kad čia visada jautėsi labiau savas nei svetimas, nes niekada ir nebuvo atitrūkęs nuo Lietuvos. Vilniuje jis įsikūrė 1998 metais.
Iki tol gimtinėje K. Almenas lankydavosi kaip mokslininkas. JAV lietuvis greitai pastebėdavo sovietinės realybės detales, kurios jam atrodė keistos, o vietiniai prie jų buvo jau tiek įpratę, kad šiems tai atrodė visiškai normalu. „Iš tų laikų atėjęs suvokimas, kad aš nieko negaliu, yra tik sistema, prie kurios reikia prisitaikyti ir stengtis kuo daugiau ko nors suktai gauti. Mane stebindavo, kai žmonės didžiuodavosi ką nors sukombinavę. Atrodė keista, kai kas nors girdavosi susiveikęs suomišką sekciją per paskyrimą ar kaip partinis. Žmogaus iš Vakarų mąstymas kitoks: na ir kas čia tokio, kad tą daiktą gavai? Nori sekcijos – nueini ir nusiperki“, – šypteli šiuo metu Vilniuje gyvenantis K. Almenas.
Praeities įvykius į kūrybą įpinti mėgstantis rašytojas sako, kad sovietinę dvasią nori įamžinti kaip istoriją. Todėl jo neseniai pasirodęs detektyvas „Lietingos dienos“ nukelia į 1980 m. Palangą ir vieną iš tokių vilų, kur patekti įmanoma buvo tik su profsąjungos paskirtu kelialapiu.
– Kodėl naujame detektyve apsibrėžėte tokį tikslų laiką, sutampantį su L. Brežnevo saulėlydžiu?
– Kitas romanas, kurį dabar baigiu, nukelia į 1982 m., prieš pat L. Brežnevo mirtį. Esu sumanęs tokią seriją knygų, kuriose būtų galima pristatyti sovietinę tikrovę. Ji dar likusi žmonių atminty ir tam tikrose tradicijose, tačiau laikai jau visiškai kiti. Todėl ir norėjau įvykius įstatyti į konkretų metą, jau virtusį istorija.
Jaunajai kartai atrodo, kad sovietmetis buvo kaip vienas laiko blokas. Iš tikrųjų per visą Sovietų Sąjungos gyvavimo istoriją padėtis smarkiai keitėsi, laikotarpiai buvo labai skirtingi.
Nors aš ne vietinis, bet sovietinę realybę pažinojau neblogai. Turiu Lietuvoje giminių, bendravau su pusiau disidentiniais rašytojais ir menininkais. Prie stalinmečio prisiliečiau per giminių, grįžusių iš Sibiro, pasakojimus.
Aš pats į Lietuvą vykdavau nuo ankstyvųjų Chruščiovo laikų. Pirmą kartą viešėjau 1966 m. Lankydavausi čia kaip inžinierius. Kolegos mokslininkai man galėdavo parūpinti vizą ilgesniam laikui.
Beje, prieš rašydamas aš kelias dienas praleidžiu bibliotekoje. Nagrinėju tų metų laikraščius. Juose realybė buvo labai iškreipta, bet ir iš to galima buvo spręsti, kas valdžiai rūpėjo, ką ji norėjo iškreipti.
Tačiau nesiryžčiau bandyti tą realybę atskleisti asmeninį išgyvenimą perteikiančiame romane. Tai privalo daryti čia tuo metu gyvenę žmonės. Detektyvo formatas tinka labiau – jis įspraudžia į tam tikrus rėmus. Čia neturi sukti galvos dėl kokių nors filosofinių kančių.
Kūrinio pagrindas – mįslė, kurią reikia įminti, o to meto tikrovė yra tik kaip fonas.
– Dar prieš mums susitinkant telefonu sakėte, kad į sovietinę tikrovę žvelgiate iš šalies. Ką tai reiškia?
– Galbūt be reikalo taip pasakiau. Nenorėčiau į tą metą žvelgti iš šalies, bet automatiškai taip išeina. Mano atmintyje susiklostęs realybės atvaizdas iš tam tikro taško gali atrodyti ne toks giluminis, kaip čia tuo metu gyvenusių žmonių.
Kita vertus, kaip ne vietinis galėjau būti pastabesnis. Juk kai mes prie kažko įprantame, tai priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir jis mums jau nesukuria jokio įvaizdžio, net nepastebime jo. O man, atvykdavusiam į Lietuvą iš visiškai kitokios visuomenės penkioms šešioms dienoms ar mėnesiui, daug kas čia labai įsirėžė.
– Į kokias gyvenimo detales labiausiai atkreipdavote dėmesį?
– Oi, apie tai geriau nekalbėkime! Jų buvo šimtai, gal tūkstančiai. Žinoma, jaučiau, kad tai buvo nelaisvas, okupuotas kraštas.
Anuomet aš rusiškai visai nemokėjau, tik dabar esu šiek tiek pramokęs. O būdavo, kad manęs, lietuvio, atvykusio į Vilnių, ko nors žmonės klausdavo rusų kalba. Aš iš to, kiek juos suprasdavau, bandydavau atsakyti lietuviškai. O jie man: „Govorite pod čelovetšeski (liet. kalbėkite žmoniškai)!“ Atseit kalbu kažkokia nesuprantama kvailių kalba. Vietiniai prie tokios gyvenimo aplinkybės jau buvo įpratę.
Viskas buvo rusinama. Todėl Kaunas man labiausiai patiko, nes šiame mieste labai buvo puoselėjama lietuvybė.
– Kaip jus Lietuvoje priimdavo?
– Atvykdavau vesti mokslinių seminarų. Ne visur man buvo leidžiama lankytis. Įsivaizduokite – 1983-ieji, Andropovo laikai. Svečiavausi net mėnesį.
Mane apgyvendino Vilniuje, Antakalnyje, mokslininkų namuose. O seminarai buvo rengiami Kaune. Užtat kasdien prisistatydavo juoda „Volga“. Prie vairo sėdi kagėbistas, kitas – šalia, veža mane į Kauną, o vakare atgal.
– Visai patogi viešnagė!
– Iš tiesų liūdna.
– O grįžęs į jau nepriklausomą Lietuvą, ar nepajutote paniekinamos aplinkinių reakcijos, kad esą bepigu čia įsikurti, kai tam sąlygos tapo lengvesnės ir pasidarė visai pakenčiama gyventi?
– Aš iš tų, kurie nekreipia dėmesio į visokius, atsiprašant, kvailius. Nesudarau sau galimybių įsižeisti, nesielvartauju dėl to, kas ką pasako. Be to, aš Lietuvoje visuomet turėjau daugybę puikių pažįstamų ir giminių. Su kolegomis mokslininkais bendrauti buvo lengviausia. Tad įsikūriau čia jau ne kaip svečias, o daugiau kaip savas žmogus.
– Koks jūsų požiūris į šiuolaikinius lietuvių migrantus, kurie save vadina tremtiniais ir politiniais pabėgėliais?
– Tai klausimas, į kurį atsakyti labai sudėtinga. Mano požiūris į šių dienų emigrantus tikrai kitoks nei jų pačių.
Viena, kas man Lietuvoje vis dar labai nepatinka, kad sovietmetis didelei daliai žmonių paliko keistą menkavertiškumo jausmą. Jo tikrai neturėjo mano tėvų kartos lietuviai.
Mes buvome vargšai pabėgėliai. Iš pradžių gyvenome Vokietijos lageriuose. Tačiau tėvai niekada nesijautė blogesni už kitus. Net atvirkščiai. Pavyzdžiui, mano tėvas vokiečius vertino labai neigiamai dėl to, kad taip kvailai sumovė karą. Jis buvo išsimokslinęs žmogus, studijavo Berlyne. Nebuvo jam išvis ko save nuvertinti.
Amerika, palyginti su pokario Vokietija, tuo metu buvo stulbinančiai turtinga valstybė. Tačiau mano tėvų tai niekad neglumino. Čia tiktų anekdotas iš tų laikų: nuvyko žemaitis į Niujorką, jo draugas jam rodo pastatus ir klausia: „Nu, kap?..“, o tas atsako: „Mūra kap Telšiuos.“
Taip sakant, tas žemaitis nesijautė kažkuo prastesnis. Mano tėvai irgi. Ir tą jie įrodė. Tik atsidūrę JAV priklausėme žemiausiam sluoksniui. Bet per penkis-dešimt metų tėvai pateko į viduriniąją klasę ir prasigyveno. Aš, jau būdamas antrosios kartos atstovas ir tapęs profesoriumi, irgi nesijaučiau už kitus prastesnis.
O čia atvažiavęs tik ir girdi: „Oi, ką mes galim?..“ Masinė emigracija ir yra viena to menkavertiškumo komplekso pasekmių. Žmonės mano, kad nuvykę svetur jau būtinai taps kažkuo.
Vieniems iš tikrųjų pasiseks, bet kitiems taip ir nepavyks. Nes jei išvyksi jausdamasis prastas, bejėgis, tai vien dėl to, kad emigravai, kitur netapsi geresnis.
– Augote daugiakultūrėje šalyje. Kaip tai paveikė jūsų suvokimą apie globalizaciją, kosmopolitizmą ir patriotizmą – tai, kas šiandien ypač aistringai aptarinėjama?
– Jūsų vertinimas klaidingas. Jeigu būčiau gyvenęs Niujorke ar Čikagoje, galima būtų laikyti, kad kilau iš daugiakultūrės aplinkos. Bet aš juk augau ten, kur mano tėvas, veterinaras, galėjo turėti darbo – mažame miestelyje, Nebraskos valstijoje. Tai prerijų kraštas. Sakyčiau, labai homogeniškas.
Ten gyveno vien ūkininkai, auginantys galvijus, kukurūzus. Visi ten buvo jau trečios-ketvirtos kartos amerikiečiai. Atstumai – milžiniški. Sostinė Linkolnas, kur studijavau, maždaug tokio dydžio kaip Panevėžys. O man atrodė, kad tai jau didelis miestas.
Apskritai jūs vartojate labai madingus terminus. Į tuos žodžius įdėta reikšmė, kurios žmogiškoje prigimtyje nėra. Man svarbiau – pats žmogus.
Tarsi mikčioju dabar, nes sunku atsakyti į jūsų klausimą. Aš savęs nelaikau nei kosmopolitu, nei patriotu. Tai kraštutinės sąvokos. Negaliu savęs įstatyti į dabartinę jų prasmę. Bet galbūt aš esu tikras patriotas, nes man labai patinka ir Nebraska, kur užaugau, ir Vilnius, kuriame jau ganėtinai ilgą laiką gyvenu.
Man atrodo, kad tiesiog būtina turėti teigiamą santykį su aplinka, kurioje gyveni. Reikia gyventi tame krašte, kurį mėgsti. Užtat man patinka amerikietiškas posakis, kuris galbūt skamba banaliai, bet yra labai taiklus: „All politics is local“ – visa politika yra vietinė.
– Kokį savo kelią įsivaizduojate, jeigu nuo mažų dienų būtumėte likęs Lietuvoje?
– Man įsivaizduoti nereikia – aš žinau. Dalis mano šeimos pabėgo, dalis liko čia. Mano senelis buvo pasiturintis ūkininkas Žemaitijoje. Žinoma, tas jo ūkis buvo atimtas. Kai kurie giminės buvo išvežti į Sibirą ir ten mirė, kai kurie grįžo. Taigi, aš irgi greičiausiai būčiau atsidūręs Sibire.
– Kiek reikėjo prisitaikyti prie sovietinių reikalavimų rašant „Šienapjūtę“? Galbūt turinys irgi būtų kitoks, jei knyga būtų išleista JAV, kaip kiti jūsų ano meto kūriniai?
– Kai kas mane, kaip inžinierių, bandė verbuoti ir norėjo prisijaukinti. Tuo metu jau buvau žinomas ir kaip rašytojas. Todėl man buvo pasiūlyta tą knygą išleisti Lietuvoje. Aš sutikau su ta sąlyga, jeigu niekas nebus keičiama.
Atvirai kalbant, išleido vis tiek šiek tiek pracenzūravę: išėmė vieną kitą sakinį – tokius, kurie Amerikoje nebūtų sukėlę išvis jokios reakcijos. Jiems užkliuvo tai, kas buvo pavaizduota kruviniau ir žiauriau, nei čia tuo metu buvo įprasta vaizduoti. Taip pat sušvelnino erotiką.
Prie kūrinio buvo prisiliesta tikrai nedaug, ne iš esmės – panašiai, kaip ir dabar koks nors konservatyvus redaktorius bandytų pakeisti, kažką sušvelninti.
Štai naujausios mano knygos redaktorė jaudinosi, kad joje yra rusiškų keiksmažodžių. Aiškinau jai: deja, tai ne mano išgalvota, tie žmonės tikrai taip kalbėjo, aš viso labo noriu atspindėti realybę.
– Kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti inžinieriumi? Jumyse mokslininko, rašytojo ir istoriko pradai grumiasi?
– Gyvenimo JAV pradžioje mano tėvai neturėjo materialinio pagrindo, tik vėliau įsigijo ir namą, ir automobilį. Supratau, kad man reikia tokios profesijos, iš kurios galėčiau pragyventi. Buvo aišku, kad niekas manęs iš šono nerems. O branduolinė inžinerija buvo ir tebėra tokia sritis, iš kurios gali pragyventi, jeigu esi bent šiek tiek kompetentingas.
O kai jau gali pragyventi, tai gali atrasti laiko daryti ir kitus mėgstamus dalykus, pavyzdžiui, rašyti. Tačiau tikrai nebūčiau galėjęs būti istoriku. Istorijai, kaip mokslui, negalėjau skirti tiek daug laiko, nes, visų pirma, buvau užsiėmęs inžinerija. Istorija domėjausi, skaičiau, bet niekada neturėjau pretenzijų į istoriko profesiją.
Rašant man patinka regzti intrigas. Tai labai susiję su fizika. Fizika yra mėginimas pažinti realybę ne paprastai, bet pagal tam tikrus išmatavimus, proporcijas. Kiekvienas mūsų esame sudėtingas sutvėrimas, kartu atomų ir elektronų rinkinys.
Pažinojau monsinjorą Antaną Rubšį – Senojo ir Naujojo Testamento vertėją. Jis man padarė didelę įtaką. Kadaise man jis paaiškino, kad Senasis Testamentas – tai surinkti mitai, o tikrasis Dievo raštas yra šis pasaulis.
Tad ir fizika yra teologija. Ji irgi klausia, kaip tas pasaulis sustatytas. Tai skamba labai mandrai, o iš tiesų žmogus viso labo nori pažinti aplinką, kurioje gyvena.
