Sunku tikėtis, kad būtų kitaip, jei dvi iš trijų kėdžių po rudenį vykusių Seimo rinkimų liko laisvos būtent dėl to, kad rezultatai Zarasų-Visagino ir Biržų-Kupiškio apygardose buvo panaikinti dėl galimo balsų pirkimo ir kitų šiurkščių pažeidimų.
Tiesa, Darbo partija, įkandin kurios vilkosi didžiausias įtarimų netinkamomis rinkėjų vilionėmis ar net tiesioginiu balsų pirkimu šleifas, Zarasų-Visagino apygardoje savo atstovo nekelia, tačiau čia „savarankiškai” kandidatuoja R. Podolskis.
Tas pats „darbiečių” veikėjas, kuris galimai pirko balsus ir dėl kurio buvo panaikinti rezultatai šioje apygardoje. Šią istoriją vis dar tiria teisėsauga.
Atmosferą kaitina ir kai kurie politikai, aktyviai eksploatavę balsų pirkimo temą – net mėginę tuo pagrindu ginčyti visus rinkimų rezultatus ir šaukę apie perkamą demokratiją.
Viena tokių šauklių – prezidentė D. Grybauskaitė, Prezidentūroje surengusi parodomąjį susitikimą su „Baltosiomis pirštinėmis”.
Tai daugiausia rinkimus pralaimėjusių dešiniųjų partijų jaunimą vienijanti organizacija, rudenį rengusi įvairias akcijas prieš balsų pirkimą, kuriuo esą užsiėmė kairiosios partijos.
D. Grybauskaitė ragino šiuos jaunuolius būti aktyvius ir pavasarį. Tarsi norėdama pagrįsti savo nuostatą, jog per praėjusius rinkimus buvo masiškai perkami balsai, Prezidentūra paskelbė, kad dėl pažeidimų teisėsauga pradėjo net 44 ikiteisminius tyrimus.
Žinoma, toks tyrimas, ypač jei jis nebaigtas, dar nėra fiksuotas pažeidimo faktas. Bet su dabartiniais valdančiaisiais visų sąskaitų dar nesuvedusiai prezidentei tai – nė motais.
Reikia pripažinti, jog šalies vadovė atkreipė dėmesį į iš tiesų labai svarbų dalyką – svarbi yra ne tik pati balsavimo diena, bet ir visa rinkimų kampanija.
Bet jei prezidentei ar jos skverno įsitvėrusiems dešiniesiems, šaukiantiems apie balsų turgų, iš tiesų rūpi rinkimų skaidrumas, jie jau seniai turėjo siūlyti konkrečius būdus, kaip visą procesą padaryti nekeliantį jokių abejonių.
Juk balsų pirkimas už dešimt litų ar butelį – pati primityviausia, bet tikrai ne pagrindinė rinkėjų papirkinėjimo forma.
Populiaresni būdai seniai ir gerai žinomi. Tai – koncertai, vaišės, dovanos, kurios kaip iš gausybės rago ant rinkėjų galvų pilamos ne tik per oficialų rinkimų vajų.
Įstatymai tai, žinoma, draudžia, tačiau politikai prisigalvoja įvairių aplinkinių kelių.
Tipiškas atvejis per praėjusius Seimo rinkimus, rodantis ir įstatymų spragas, ir rinkimų prievaizdų bejėgiškumą – Darbo partijos rinkėjams rengtos mėsos gaminių degustacijos prieš susitikimus su „darbiečių” kandidatais.
Partijos veikėjai teisinosi, kad dešras ir kumpius dalija ne jie, o esą savireklamos tikslais paskui juos įkyriai sekiojantys verslininkai.
Vyriausioji rinkimų komisija lyg ir mėgino pradėti tyrimą, tačiau jis žlugo itin absurdiškai – tiesiog neapsispręsta, kuriai jos struktūrai tai atlikti.
Šitokią dovanų dalijimo metodiką taikė ne vien Darbo partija. Kiti politikai – taip pat ir dešinieji – naudojosi įvairiais labdaros, paramos fondais, visuomeninėmis organizacijomis, net privačiomis bendrovėmis.
Antai Vilkaviškio, kur dabartinis premjeras jau daug metų yra vienvaldis rinkimų laimėtojas, spaudoje buvo plačiai rašoma, kaip A. Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas įvairių kaimų bendruomenėms prieš rinkimus dalijo žemės ūkio techniką, baldus, teikė finansinę paramą, organizavo šventes, netgi padėjo nusipirkti bendruomenės namus.
Itin iškalbingas pavyzdys – kelių tiesimo bendrovės „Alkesta” Vilkaviškio muzikos mokyklai padovanotas mikroautobusas, kurio raktelius prieš fotoobjektyvus įteikė pats socialdemokratų vadovas.
Kokios išeitys iš tokių nevienareikšmiškų situacijų? Būtų galima vėl sėsti prie stalo ir mėginti griežtinti bei konkretinti dešimtis kartų lopytus, bet vis dar skylėtus įstatymus.
Žinoma, privačioms bendrovėms ar visuomeninėms organizacijoms neuždrausi esą savo nuožiūra teikti labdaros.
Tačiau dalybas su akivaizdžiu politiniu pamušalu iš principo būtų galima išgyvendinti. Svarbiausia, ne tik oficialios rinkimų kampanijos metu.
Galimas ir kitas kelias – atšaukti visus draudimus, leisti vaišes, dovanas, kitas viliones, be abejo, išskyrus tiesioginį balsų pirkimą.
O kodėl gi ne? Juk dabartinius draudimus remia nuostata, kad piliečius reikia saugoti nuo pagundų kaip nepilnamečius nuo alkoholio, nes idėjomis ir programomis juos suvilioti vis sunkiau. Bet gal tai pirmiausia ne nebrandžių rinkėjų, o pačių partijų, nesugebančių pateikti tų idėjų, problema?
Bet kokiu atveju visi politikai, kuriems išties rūpi rinkimų skaidrumas ir įstatymų nuoseklumas, turėtų pagaliau siūlyti konkrečias išeitis iš padėties.
Tačiau kol kas dažniau šūkaujama apie perkamą demokratiją, ypač tada, kai tiems šūkautojams nepatinka rinkimų rezultatai.
