Europos Sąjungos teisės specialistas 24 metų J. Kunakas Vilnių vadina ne antraisiais, o pirmaisiais namais, tačiau šiandien išvyksta nusipirkęs bilietą tik į vieną pusę.
ES teisės ir valdymo magistro diplomą penktadienį atsiėmęs jaunuolis Vilniuje neturėtų kur pritaikyti savo žinių. Nuo kovo 1-osios jis pradės dirbti Briuselyje, Europos Komisijoje.
Per laisvą mėnesį jaunas poliglotas planuoja aplankyti Slovakijoje gyvenančius tėvus ir pramokti prancūzų kalbos.
– Ko labiausiai pasiilgsite išvykęs iš Vilniaus? – „Sostinė” prieš kelionę pasiteiravo slovako.
– Nuostabių žmonių – Vilniuje dabar draugų turiu daugiau nei Slovakijoje. Čia lieka apie 50 tikrai gerų draugų.
– Išvykstate visam laikui?
– Išbuvau Vilniuje trejus metus. Manau, pakankamai. Lietuvoje susiradau merginą, kuri dabar studijuoja Olandijoje.
Galbūt kada nors grįšime. Jei čia ir negyvensime, vienas kitam pažadėjome, kad į Lietuvą atvažiuosime bent kartą per metus.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje?
– Prieš trejus metus ministerijoje pamačiau skelbimą, siūlantį užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos. Universitetas siūlė nemokamus mėnesio trukmės kursus.
Atvykęs sužinojau, kad yra galimybė studijuoti pagal „Erasmus” programą.
Po to nusprendžiau advokatų kontoroje atlikti praktiką ir įstojau į magistrantūrą. Į Vilnių išvykau mėnesiui, bet kažkodėl išbuvau trejus metus. Laikas labai greitai prabėgo.
– Beveik nepriekaištingai kalbate lietuviškai. Ar sunku buvo išmokti lietuvių kalbą?
– Iš pradžių buvo labai sunku, nes atvažiavau nemokėdamas nė vieno žodžio. Be kursų jos išmokti būtų buvę tikrai neįmanoma.
Aš stengiausi ir norėjau ją išmokti kuo greičiau. Labai greitai pradėjau šnekėtis su žmonėmis. Kalbinau juos ir gatvėse, ir universitete, nors iš pradžių jie manęs visai nesuprasdavo.
Daugiausia išmokau atlikdamas praktiką, be to, visas klaidas pataiso mano draugė.
Lietuvių kalba man labai graži, ji skamba labai švelniai. Džiaugiuosi, kad jos išmokau. Prieš keletą metų buvau išvykęs mokytis arabų kalbos į Siriją.
Mane priėmė gyventi viena šeima, todėl galėjau mokytis ir iš jų. Kurį laiką lankiau arabų kalbos kursus Slovakijoje, bet dabar ją kiek primiršau.
Norėčiau vėl šiek tiek pabūti Sirijoje, tačiau dabar tai padaryti dėl karo neįmanoma. Gal nuvyksiu ten po dešimties metų.
– Atvykęs iš Slovakijos neturėjote pajusti didelių klimato ir kultūros skirtumų. Ar kas nors nustebino?
– Ne, nepajutau jokio skirtumo. Man buvo tikrai paprasčiau nei studentams, atvykusiems iš Japonijos. Negaliu įprasti tik prie lietuviškos žiemos, man visą laiką šalta.
Atrodo, Slovakija netoli nuo Lietuvos, tačiau pas mus šilčiau, nebūna 20 laipsnių šalčio. Be to, žiema labiau juntama kalnuose, o aš gyvenau Bratislavoje.
– Dėl ko pamėgote Vilnių?
– Vilniuje man labiausiai patiko bendrauti su jaunais žmonėmis. Jie labai draugiški ir atviri. Sutikę užsienietį jie kviečia pabendrauti, vaišina alumi.
Grįžęs iš Vokietijos namuose ištvėriau tik savaitę. Tada tėvams pasakiau: „Iki. Turiu važiuoti į Lietuvą.”
Vilnius man atrodo tikresni namai negu Slovakija. Čia – daugiau draugų, kurių susiradau ir studijuodamas, ir darbe.
– Ką su draugais veikėte laisvalaikiu?
– Išskirtinių pomėgių neturiu. Studijuodamas daugiausia laiko praleisdavau bibliotekoje, bendraudamas su savo mergina arba su draugais. Ruošdamasis naujam darbui mokausi prancūzų kalbos. Turiu savo gyvenimą – mokytis, skaityti, rašyti.
– Kas Vilniuje nepatinka?
– Mane erzina girti žmonės, bet jų yra visuose miestuose. Daugiau niekada nenorėčiau gyventi bendrabutyje. Man tai buvo kankynė, košmaras.
Negalėjau nei mokytis, nei gerai pailsėti, nes nuolat vykdavo vakarėliai ir būdavo triukšminga. Daugumai užsieniečių patiko nuolatinės linksmybės.
O aš apskritai nemoku gyventi viename kambaryje su kitais žmonėmis. Aš noriu miegoti tada, kai noriu, ir keliuosi, kai man reikia.
Vėliau už 200 litų išsinuomojau kambarį pas vieną moterį, po to įsikūriau pas savo merginą.
Išvažiuoju ne dėl to, kad man kas nors nepatiktų. Turiu perspektyvų dirbti kitur, gauti didesnį atlyginimą. Man čia buvo labai gerai. Ir ne tik Vilniuje.
Triskart buvau kursuose Klaipėdoje, nuvažiuodavau į Kauną, Alytų. Mano mėgstamiausias Europos miestas – Nida. Ten be galo gražu, o jūra man – tikras stebuklas. Kol gyvenau Klaipėdoje, visą laiką lijo ir buvo labai šalta. Ten grįžti negalėčiau.
– Ar buvo sunku įprasti prie lietuviško maisto?
– Šaltibarščiai – geriausias patiekalas. Juos galėčiau valgyti kasdien. Cepelinų nemėgstu ir nevalgau. O bulviniai blynai kepami ir Slovakijoje.
Vilniuje labiausiai mėgstu vieną vegetarišką restoraną, kuriame lankomės ir su vilniečiais, ir su savo svečiais. Nelabai mėgstu alaus, bet baltas alus su citrina – puikus derinys.
Nemėgstu vietų, kurios patinka kitiems užsieniečiams studentams. Jie eina į klubus šokti. Gal aš jau per senas, bet man labiau patinka ramiai pasėdėti su draugais ir išgerti alučio.
– Pažįstate Vilniuje nors vieną slovaką?
– Nė vieno. Pagal „Erasmus” programą kasmet atvažiuoja 5–6 studentai, bet tik vienam semestrui. Vienas mano draugas čia gyveno kelerius metus.
Jis Vilniuje susituokė ir su žmona išvažiavo į Slovakiją. Tačiau jie planuoja grįžti.
Man patiko, kad Lietuvoje yra tiek galimybių studijuoti, ir tai galima daryti nemokamai. Vakarų šalyse tai padaryti būtų sunkiau, be to, reikėtų daugiau mokėti už bendrabutį ar butą. Todėl vykti mokytis į Vilnių rekomenduosiu ir savo draugams.
Tik mūsų šalyje mažai žinoma apie Lietuvą. Kai draugams pasakiau, kad važiuosiu studijuoti į Lietuvą, niekas nežinojo net kur tokia šalis yra. Lietuviai tikrai daugiau žino apie Slovakiją, nes važiuoja ten slidinėti.
– O jūs pats ar daug žinojote apie Lietuvą prieš atvykdamas?
– Buvau skaitęs apie Vilnių ir apie Kryžių kalną. Važiavau mokytis lietuvių kalbos, o apie šalį beveik nieko nežinojau.
