Viskas iš gyvenimo. Žiūrėjau, kaip mano pažįstami (ar buvę draugai) pristatinėja savo parašytas ir išleistas naujas knygas, ir ką jiems sako auditorija. Žinote, koks pagrindinis komentaras, pastaba ir klausimas?
„O man gal irgi rastum vieną dovanų?“
„Arba bent jau atsiųsk elektroniniu formatu, aš išsispausdinsiu.“ Tikriausiai darbe yra ir spausdintuvas, ir valdiškas popierius, ir net segtuvą kokį galima nugvelbti. Draugai, pažįstami, giminės, buvę klasės bičiuliai, bendradarbiai ir kiti – visi prašo.
„Padovanok.“ „Duok.“ „Sumesk.“ „Suveik nemokamai.“ „Paskolink.“ Vienu žodžiu, tinka visi variantai, kad tik nereikėtų pirkti. Kitas daugiau turi. Nes tikri bachūrai ir panelės, protingi vyrukai ir nuovokios moterys, praktiški žmonės renkasi bet ką, kas nemokama. Kad tik ne už pinigus. Pinigus leidžia kvailiai – tie, kas primityvūs.
Kas jums atsitiko, žmonės? Jei nori skaityti knygą, eik į knygyną ir nusipirk, arba eik į savo biblioteką ir užsirašyk į eilę. Jei knyga populiari, teks ilgokai palaukti. Todėl geriau eiti ir nusipirkti. Knygynai tam ir yra. Jie parduoda knygas tiems, kurie jas nori turėti namie ir skaityti.
Čia labai sudėtinga? Ne, tai paprasta. Per mažai pinigų kišenėje? Na, jei jūs nesate pensininkas, gal jums reikėtų susirūpinti savo pajamomis, o ne tuo, kaip kur susiveikti, pasiskolinti ar nugvelbti nemokamai? Gal, sakau, pasiieškoti kitokios veiklos, kol valdžia nepakėlė jūsų minimalaus atlyginimo iki norimo lygio?
Suprantu, tai erzinančiai paprasta. Bet, žinokit, gyvenimas paprastas. Jei turite automobilį ir jums reikia nuvažiuoti iš Vilniaus į Trakus, jums greičiausiai reikia pinigų trims litrams benzino. Jums nereikia išlupti ir išmesti užpakalinių sėdynių, kad mašinytė būtų lengvesnė, nereikia ištempus paklodę ant automobilio stogo laukti palankaus vėjo, kuris jus nuridentų be degalų, ir nereikia dešimties bičiulių, kurie turėtų laisvas penkias šešias valandas ir pastumtų jus iki kelionės tikslo. Ne, paprasčiausia yra įsipilti benzino ir nuvairuoti ten, kur reikia.
Žinokit, taip veikia ekonomika. Kai žmonės dirba, kuria prekes ir paslaugas, kurias parduoda kitiems, o už pinigus perka tai, ko reikia jiems patiems. Garbės žodis, tai veikia.
Nepatinka, kad aiškinu kaip mažiems vaikams? O kaip jums kitaip paaiškinsi?
Kaip, jūsų nuomone, mes galime turėti turtingesnę visuomenę, jei visi dairosi ne į tai, kaip daugiau uždirbus ir patenkinus poreikius, o į tai, kaip apgauti visus aplinkui arba tiesiog įkyrumu iškaulyti kažką be atlygio? Kažką, ką jau sukūrė kitas.
Suprantate, visos gėrybės, kurios yra sukurtos, kažkam priklauso. Niekieno turto nebūna. Net jei jums duoda nemokamai saldainių pavyzdžių, jie taip daro tik dėl to, kad jūs paskui tuos saldainius pirktumėt. Jei jums tų pavyzdžių nepasiūlė, reiškia, jums jų ir nereikia. O kaulyti jų yra nusižeminimas. Nebent norite būti kaip katė, kuri kantriai laukia, kol nuo stalo nulašės pieno iš prakiurusio pakelio.
Tai nėra gudru, išmanu ar protinga. Atsiprašau, jei jus nuvilsiu, bet geresnis nemokamų pavyzdžių rinkimas, trupinių rankiojimas nuo turtingųjų stalo nėra realistiškas kelias į gerą gyvenimą.
Jūsų kaulijimas yra tik elgetavimas, nieko daugiau. Vadinkite daiktus tikraisiais vardais, ir jums akyse prašviesės.
Deja, pastarasis dešimtmetis nebuvo dėkingas emociškai nestabiliems ir pasakomis tikintiems visuomenės nariams, mat jie yra savotiškos transo būsenos. Po mūsų miestus, miestelius ir kaimus vaikšto kaip dykaduoniai zombiai, tūkstančiai tų, kas suaugo, bet vis dar tiki aukso žuvelėmis ir kitokiomis pasakomis.
Nuo begalinių mygtukų maigymų internete (spausk „patinka“ ir laimėk sulčiaspaudę – tai ir spaudo, ištisą dieną maigo, ir dar draugams siuntinėja, a girdž, paspausk, padėk man laimėti, negi gaila), prizų po alaus kamšteliais ir jogurto dangteliais iki svajonės apie „Anglijos pilietybę su visu išlaikymu“ (buvo tokių, kas olimpinei čempionei Rūtai Meilutytei siūlė paprašyti būtent tokio dalyko, nepaisant to, kad nebūna pasaulyje tokio dalyko, kaip pilietybė su visu išlaikymu).
Neigiamas atsakymas visada panašus. „Ė, tai ką, gaila?“ „O tai ką, jau čia, nubiednėsi vieną pasidalinęs?“ Vienas toks prietranka, kaulijęs sykį nemokamos knygos ir negavęs nustebo mano paaiškinimu, kad aš tik iš parduotų knygų uždirbu. „O tai ką, tau atlyginimo televizija, tipo, nemoka?“ Turi vieną atlyginimą ir gana, a girdž, pasidalink, nenubiednėsi. Kam kenkia, kad žmonės pasvajos apie nemokamo turto blyksnius?
Kenkia, visų pirma, jiems patiems. Pinokiui pasakoje irgi kenkė sumanymas auksinius pinigėlius užkasti į žemę ir laukti, kol išaugs pinigų medis: ne tik todėl, kad pinigus praganė, bet ir todėl, kad belaukdamas neįmanomo stebuklo jis gaišo laiką ir prarado galimybę užsidirbti.
Bet užvis blogiausia, kad įprotis tikėtis nemokamo gero ir jo kaulyti labai greitai sveiką, išdidų žmogų paverčia cinišku, amoraliu prašinėtoju, tokiu žiurkiuku lakstančiomis akutėms ir krutančia nosimi, užuodžiančia kiekvieną nemokamo maisto trupinį. Tokių galima pamatyti ir tarp žurnalistų, lakstančių išgerti ir užkąsti po pristatymus ir vakarėlius. „Nu, nors prisivalgėm.“
Pasišlykštėjimas savo paties padėtimi („ar man ne gėda elgetauti?“) atbunka labai greitai, ir viskas pasidaro normalu. Be to, kai aplinkui daugybė prašinėjančių, nebėra kaip savęs palyginti su teigiamu pavyzdžiu – minios elgetų kokiame nors Indijos mieste irgi nejaučia pasibjaurėjimo savimi. Visi aplinkui tokie arba panašūs.
Jei elgiesi kaip elgeta, esi pasmerktas juo ir likti. Todėl neprašinėk nieko nemokamai, žmogau. Net jei aplink tave daug prašančių.
Čia ir yra pagrindinis pinigų privalumas: prašinėti nereikia, gali tiesiog nusipirkti ką panorėjęs.
