Taip elgtis ūkininkai priversti ne iš gero gyvenimo. Juk prieauglio iš jų prisipirkę ispanai ar italai gyvulius paaugina ir gauna dar riebesnės ES paramos.
Beveik 115 tūkstančių Lietuvoje užaugintų galvijų pernai buvo parduota ES, Rusijoje, Baltarusijoje ir kitose šalyse.
Prekyba gyvuliais, palyginti su 2011-aisiais, susitraukė maždaug 14 tūkst. vienetų.
Tai kol kas nekursto ūkininkų džiaugsmo: užkrečiamosios gyvulių ligos ilgam sustingdo prekybą.
Kai pernai rudenį mėlynojo liežuvio liga apgaubė Lietuvą, galvijų eksportas porai savaičių buvo uždraustas. Per tą laiką mėsinių belgų mėlynųjų buliukų supirkimo kaina sumenko. Anksčiau už gyvojo svorio kilogramą buvo mokama 10–15 litų, dabar – vos 5 litai.
– Ar visada, prasidėjus užkrečiamosioms ligoms gretimose valstybėse, būtina imtis griežtų saugumo priemonių ir uždrausti prekybą gyvuliais? – „Lietuvos rytas” paklausė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus Jono Miliaus.
– Kai rudenį ispanai savo galvijų bandose nustatė mėlynojo liežuvio ligą, uždraudėme eksportą, bet neilgam. To reikėjo, kad gyvulių prekeiviai neatsivežtų ligą sukeliančių virusų.
Latviai to nepadarė, todėl šiuo metu vis dar negali išvežti veislinių telyčių nei į Baltarusiją, nei į Rusiją.
Mes susizgribome ir laiku ėmėmės saugumo priemonių, todėl galėjome skirti laiko suderinti veiksmus ne tik su ES, bet ir su trečiosiomis valstybėmis. Pastarosios juk ne tik gyvų gyvulių neįsileido, bet ir skerdienos nepirko.
– Kodėl prireikė net poros savaičių išsiaiškinti, kad gyvulių kraujyje aptikti viruso pėdsakai – viso labo atsakas į skiepus?
– Teko siųsti kraujo mėginius į laboratoriją Anglijoje. Joje nacionalinėse laboratorijose atliktų tyrimų duomenys patvirtinami arba paneigiami. Anglų atlikti tyrimai paliudijo, kad viskas – dėl vakcinos. Kažkas kaimyninėse valstybėse skiepijo gyvulius vadinamąja gyva vakcina.
Tai sukėlė reakciją – gyvulių kraujyje atsirado antikūnų.
– Ūkininkai pyko ir tuomet, kai buvo užtrenkti eksporto keliai į Turkiją. Bet prekyba gyvuliais su šia šalimi taip ir neatsigavo?
– Turkams dabar tai nebeįdomu: jie veršelių nebeperka. Tiktai tuomet, kai jie buvo gavę ES subsidijų gyvulininkystei plėsti, snukio ir nagų ligos išretinamoms bandoms atkurti, graibstė veršelius bet kokiais kiekiais ir bet kur.
Ne kartą kalbėjau su Turkijos veterinarijos tarnybos vadovu. Jis pats pripažino, kad tarnybos specialistai neįstengia užkirsti kelio plintančiai galvijų snukio ir nagų ligai.
Jei ši liga įsisuktų į mūsų šalies galvijų bandas, mažiausiai 5 metams reikėtų sustabdyti ir mėsos, ir pieno produktų eksportą į visas šalis. Ar dėl to verta rizikuoti? Užteko kiaulių maro.
Esu Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos ekspertas Europos ir Azijos šalims. Jei tenka apsilankyti kurios nors šalies fermoje, pasirašau raštą, kad porą savaičių kojos nekelsiu į jokią kitą fermą.
Tai – ne formalumas. Tai tik viena priemonių, saugančių, kad koks nors virusas nebūtų perneštas iš vienos fermos į kitą.
– Bet ūkininkai, kuriems turkai neblogai mokėjo, bambėjo negalėdami parduoti galvijų prieauglio?
– Į Turkiją buvo gabenama vos 3 proc. visų gyvulių. Prekybos poreikis buvo nedidelis. Didelė buvo tik ligų rizika.
Vargu ar patys ūkininkai buvo nepatenkinti. Tikriausiai bambėjo tarpininkai, lakstantys visur, kur tik vėjas pučia. Pavyzdžiui, vos tik užpernai Lietuvoje kilo kiaulių maras, visi jie dingo. Maro grėsmė atslūgo, todėl tarpininkų vėl atsirado.
Užkrečiamosios ligos – klastingos. Vieną dieną jų nėra, o kitą jau kas nors serga. Šiuo metu gal ir galėtume pasigirti, kad mums pasisekė.
Juk nei latviai, nei estai dar negali gabenti gyvulių į Rusiją. Kita vertus, abi mūsų kaimynės mėsos produktų Rusijoje parduoda vos 5 proc. to kiekio, kurį ten išveža Lietuvos įmonės.
– Pernai į ES valstybes iš Lietuvos buvo išgabenta kone 290 tūkst. gyvų kiaulių, bet Rusija jų vis dar neįsileidžia. Ar taip ir bus?
– Gyvų kiaulių Rusija neįsileidžia iš visos ES, o veislinių kiaulaičių negalima vežti dėl to, kad Rusija nepanaikino importo ribojimų. Ten vis dar galvą kelia afrikinis kiaulių maras.
– Užtat veršelius noriai perka ispanai, italai. Kodėl ne veršieną?
– Lietuviai parduoda juos kaip žaliavą. Užtat pirkėjai užaugina veršelius iki tam tikro dydžio ir už juos gauna didelių tiesioginių išmokų. Tokių, apie kokias mūsų žemdirbiai kol kas gali tik pasvajoti.
Manau, kad mūsų žemdirbiai, gaudami jas bene mažiausias iš visų ES valstybių, teisėtai tuo piktinasi. Jie ne be reikalo išvažiavo į Briuselį dar kartą protestuoti. Juk pernai mūsų ūkininkai pardavė užsieniečiams apie 130 tūkst. gyvulių prieauglio. Iš jų 70 proc. išgabenta į senąsias ES šalis.
