Premjerui A. Butkevičiui vos spėjus apie tai paskelbti prezidentė D. Grybauskaitė replikavo, kad norint įsivesti eurą būtinas veiksmų planas, o nei plano, nei laiko ji esą negirdinti ir nematanti.
Sunku suprasti, kaip net laiko šalies vadovė sugebėjo neišgirsti, jei premjeras aiškiai nurodė – 2015-ieji.
Iš tiesų pirma buvo paskelbta data, o tada pasakyta apie būsimus Vyriausybės veiksmus. Bet tokia seka atrodo visai logiška.
Prezidentės kritika tarsi iliustruoja posakį, kad be kailio liksi, o visiems neįtiksi. Juk anksčiau Vyriausybei buvo priekaištaujama, kad Latvija ketina įsivesti eurą jau 2014 metais, o Lietuva net nežino, kaip elgtis.
Iš tokių D. Grybauskaitės kalbų buvo galima susidaryti įspūdį, kad ji nėra patenkinta tuo, jog Lietuva neapsisprendžia dėl euro įvedimo datos. O kai Vyriausybė tai padarė – vėl negerai.
Neatmestina, jog šuo pakastas politinių ambicijų dirvoje. Tikslą 2015 metais įsivesti eurą paskelbė premjeras, o pralenkta prezidentė, ko gero, pasijuto lyg ir palikta nuošalyje.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai ne tik ryžtingas, bet ir rizikingas premjero žingsnis.
Dalis finansų ekspertų abejoja, ar Lietuvai pavyks įsivesti eurą jau 2015 metais, ir mano, kad realesnė data – 2017-ieji.
Bet kiti specialistai, tarp jų – ir buvusi finansų ministrė I. Šimonytė, mano, jog po poros metų tapti euro zonos nare Lietuvai yra realu. Ir tai apsimokėtų.
Tiesa, koją šiems planams gali pakišti infliacija, kuri neturi daugiau nei 1,5 proc. viršyti trijų mažiausią jos lygį pasiekusių ES šalių rodiklį.
Pats premjeras pripažįsta, kad Lietuva kol kas nevykdo šios sąlygos, bet kalba, kad prievartinės infliacijos mažinimo priemonės nebus taikomos, tik teks priimti kainų augimą slopinančius politinius sprendimus.
Dar nėra paskelbta, kas konkrečiai bus daroma. Aišku, kad infliaciją gali paskatinti ir energijos išteklių brangimas, ir atlyginimų didėjimas.
Valstybės iš dalies reguliuojamas šildymo ar elektros kainas galima kuriam laikui pristabdyti, bet tai būtų dirbtinės priemonės. O atlyginimų įšaldymas viešajame sektoriuje ar planų toliau didinti minimalią mėnesio algą atidėjimas smarkiai kirstųsi su valdančiųjų pažadais rinkėjams.
Pridėtinės vertės mokesčio lengvatos mėsai ar kitiems maisto produktams gal kiek pristabdytų kainų augimą, bet sumažėjus įplaukoms į biudžetą jo deficitas gali viršyti 3 proc. – kitą eurui įvesti būtiną rodiklį.
Todėl šiai Vyriausybei nebus lengva suderinti skirtingus politinius interesus ir kartu laikytis eurui įvesti būtinų sąlygų.
Valdant socialdemokratams Lietuvai 2006 metais jau kartą nepavyko įsivesti euro dėl 0,1 proc. Mastrichto rodiklį viršijusios infliacijos. Tad antroji nesėkmė skaudžiai smogtų ir premjero partijai, ir jo asmeniniam autoritetui.
Žinoma, ne visa Lietuva nori euro, juo labiau nelaukia jo kuo greičiau. Latvijoje, kaip rodo apklausos, irgi didesnė dalis žmonių nepritaria euro įvedimui 2014-aisiais, nes bijo kainų šuolio.
Taigi valdžiai teks ne tik Briuseliui įrodyti, kad Lietuva turi būti priimta į euro zoną, bet ir įtikinti žmones, jog tai naudinga šaliai.
Aišku, gali kilti klausimas, kodėl A. Butkevičius pasiliko tik porą metų ir nepasirinko vėlesnės euro įvedimo datos.
Čia galimi ir kai kurie politiniai išskaičiavimai. Juk nėra šimtaprocenčių garantijų, kad ir 2017-aisiais neatsirastų kliūčių Lietuvai įsivesti eurą.
Įsivedus eurą 2015 metais galima tikėtis politinių dividendų, nes iki Seimo rinkimų jau atslūgtų žmonių susierzinimas, jei kainos iš tiesų kiek išaugtų, o bendrų ES pinigų privalumai taptų labiau matomi.
Neabejotina, kad nenukelti euro įvedimo datos į 2017-uosius Lietuvą verčia ir Latvijos planai tai padaryti jau kitąmet.
Jei latvius lydėtų sėkmė, Lietuva būtų vienintelė euro neįsivedusi Baltijos šalis. Investuotojai, į jas žvelgiantys kaip į vientisą regioną, tai laikytų mūsų šalies atsilikimo požymiu.
Neigiamas signalas būtų pasiųstas net jei Lietuva delstų apsispręsti, kada nori įsivesti eurą. To neketinanti daryti Lenkija – vargu ar tinkamas pavyzdys, nes šios šalies rinka didelė, o zlotas nėra susietas su euru.
Nepaisant nepasibaigusios euro zonos krizės, Lietuva negali sau leisti ilgai trypčioti, kai tai daro kitos Baltijos šalys. Juolab kad su euru susietas litas nesuteikia jokių privalumų, tik brangina paskolas ir sukuria papildomų pinigų konvertavimo išlaidų.
Aišku, įstojusiai į euro zoną Lietuvai teks įmokėti įnašą į stabilizavimo fondą. Bet 300 mln. eurų galinčią siekti įmoką turėtų atpirkti didesnis investuotojų pasitikėjimas, pigesnės paskolos.
Jau pats apsisprendimas įsivesti eurą Lietuvai turėtų duoti naudos, nes tai būtų papildomas argumentas, verčiantis Vyriausybę griežčiau laikytis finansinės drausmės, lengviau atmesti populistinius siūlymus.
