Šįkart ministras susikvietė valstybinių poliklinikų vadovus, su kuriais kartu sukritikavo privačias įstaigas, kurios, pasak V. Andriukaičio, nori, kad „ne pinigai eitų prieš arba paskui pacientą, o vietoje jo“. Socialdemokratas laikosi savo ir toliau kartoja, kad Valstybinių ligonių kasų lėšos negali būti skiriamos privačioms įstaigoms, kurios kratosi gydymo ir tik eikvoja viešuosius finansus, o priemokų už paslaugas valstybinėje poliklinikoje tiesiog negali būti.
Nepaisant to, privačiose poliklinikose šiandien gydosi daugiau nei pusė Lietuvos žmonių – apie 60 proc. Valstybinės įstaigos teigia ir taip dirbančios labdaringai, mat už dalį paslaugų iki šiol negavo pinigų iš teritorinių ligonių kasų, o ateitį piešia tik tamsiomis spalvomis – emigruojantys gydytojai, mažėjantys likusių Lietuvoje atlyginimai ir vis gausesnės besigydančių privačiai gretos.
Rajonų poliklinikos tuštėja
Valstybinių poliklinikų vadovai linkčiojo galva, kalbėdami, kad rasti specialistų jiems vis sunkiau. Šeimos gydytojai sensta, o jauną specialistą privilioti į periferiją praktiškai neįmanoma. „Burnos chirurgo prisikalbinti į Alytų niekaip negalime jau ilgą laiką“, – skundėsi Alytaus poliklinikos direktorius Vitalijus Kovaliovas.
Jam pritarė ir Vilniaus rajono centrinės poliklinikos vadovė Vida Žvirblienė, nepabijojusi būti dar nuožmesnė ir prakalbusi apie valstybės užsakymus universitetams. „Kiekvienas stojantis į mediciną turi žinoti, kad baigęs universitetą dešimtmetį turės dirbti periferijos poliklinikoje“, – siūlė V. Žvirblienė.
Mažėjant darbo valstybinėse poliklinikose, dažnam gydytojui tenka bėgioti po dvi darbo vietas, kurių bent viena – privati. Tai rodo net teritorinis privačių įstaigų pasiskirstymas: pastarosios kuriasi visai šalia valstybinių poliklinikų.
Mažiau gydytojų, daugiau slaugytojų
Valstybinių poliklinikų vadovai sutarė, kad trūkstant gydytojų, būtina daugiau atsakomybės suteikti slaugytojams. Pastarieji, tarkime, galėtų rūpintis recepto išdavimu, kai reikia įprasto vaisto, kurį gerai besijaučiantis žmogus vartoja ilgą laiką. Tokiu atveju paprasčiausiai nereikėtų gydytojo konsultacijos – būtų sutaupyta ir laiko, ir pinigų.
Vilniaus Karoliniškių poliklinikos vadovė siūlė Lietuvai pagaliau pereiti prie elektroninės receptų ir ambulatorinių kortelių sistemos. Tokia sistema ne tik palengvintų gydytojų ir slaugytojų darbą, bet ir padėtų sutaupyti administravimui skiriamų lėšų.
Gydytojas Kęstutis Štaras, vadovaujantis Centro poliklinikai, siūlė pasekti jo įstaigos pavyzdžiu ir įsteigti gydytojo asistento pareigybę, kuris rūpintųsi nedideliais biurokratiniais darbais, šiandien atimančiais pačių gydytojų laiką. „Tiems, kurie ateina pas gydytoją sauskelnių, tikrai nereikia gydytojo konsultacijos“, – sakė K. Štaras.
Brangių tyrimų bus mažiau?
V. Andriukaitis kritikavo ir nuolat didėjantį brangių tyrimų skaičių, kurių, anot jo, galbūt kartais būtų galima nedaryti ir taip sutaupyti valstybės pinigų. Anot jo, privačios poliklinikos brangias paslaugas teikia ne todėl, kad to reikia ligoniams, o kad gautų Valstybinių ligonių kasų lėšų.
Karoliniškių poliklinikos vadovė Jelena Kutkauskienė sakė, kad valstybinės įstaigos šiandien įsisukusios į uždarą ratą. Tam, kad sugebėtų išlaikyti darbo vietas ir išsaugoti specialistus bei nemažinti jų atlyginimų, privalo turėti daug pacientų, o pastarieji dėl to priversti kentėti laukimą eilėse. Jei vizitas planinis, o ne ūmus, gydytojo konsultacijos gali tekti ne savaites, o mėnesius, būtent todėl žmonės pirmenybę teikia privačioms poliklinikoms.
Premjeras Algirdas Butkevičius jau anksčiau pasisakė, kad permainos sveikatos apsaugos sektoriuje negali supriešinti privačių ir valstybinių įstaigų, kurios jau dabar teigia priverstos konkuruoti tarpusavyje. V. Andriukaitis artimiausiu metu žada atlikti visos sveikatos apsaugos sistemos „inventorizaciją“.
