Atvykęs į I. Kanto gatvėje Kauno ugniagesių rūmuose įsikūrusią Kauno APGV 1-ąją komandą susipažinau su savo gidais – operacijų vadovu Rimvydu Paulausku ir jo padėjėju Eriku Baltrimavičiumi. Šie specialistai koordinuoja ugniagesių operacijas Kauno apskrityje ir stebi, kad viskas būtų atliekama tinkamai.
Gulbę išgelbėjo narai
Pirmasis ryto incidentas – netoli pėsčiųjų tilto iš Karaliaus Mindaugo prospekto į salą prišalusi gulbė. Į ledo gniaužtus patekusį sparnuotį pastebėjo praeivis ir apie tai pranešė Gyvūnų globėjų asociacijai (GGA). Į įvykio vietą atvykusi GGA specialistė Lolita Grėblikienė pagalbos paprašė gelbėjimo darbus vandenyje ir ant ledo atliekančių ugniagesių-gelbėtojų.
Atvyko Kauno APGV 5-osios komandos ugniagesiai-gelbėtojai, atliekantys gelbėjimo darbus vandenyje ir ant ledo. Vyr. leitenantas pamainos vadas Artūras Petrovas nesunkiai išlaisvino per metrą nuo krantinės prišalusį paukštį. Nors gulbė gelbėtoją baugino šnypštimu, itin nesipriešino.
„Va, čia pačiupinėk. Jauti kaulą? Paukštis labai liesas ir išbadėjęs. Normaliai čia būtų riebalų“, – rodė L. Grėblikienė. Pasak moters, žmonės itin dažnai supainioja prišalusius ir tiesiog ant ledo besiilsinčius paukščius, todėl kartais GGA specialistams tenka nuvažiuoti ir porą šimtų kilometrų vien tam, kad paplojus rankomis paukščiai pakiltų.
„Tikrai labai prašau gyventojų, kad prieš skambindami mums įsitikintų, jog paukštis tikrai prišalęs ir tikrai jam reikia pagalbos. Vakar iš Kauno į Grigiškes važiavau vien tam, kad sparnuočius pabaidyčiau ir jie nuskristų. Gaila ir degalų, ir laiko“, – pasakojo L. Grėblikienė.
Radarų nebijo
Antroji gelbėjimo operacija – kamino gesinimas Samylų kaime. Į įvykio vietą teko vykti su operacijų vadovu. Kaukiantis ir mėlynais švyturėliais mirgantis raudonos ir baltos spalvų jo visureigis greitai atkreipė vairuotojų dėmesį ir privertė pasitraukti į šoną.
„Negalime skųstis, mus tikrai praleidžia ir nesvarbu, ar skuba didelis, ar mažas automobilis“, – tikino operacijų vadovas R. Paulauskas.
Tiesa, pasitaiko ir išimčių. Rąstus vežęs vilkikas šalikelėje praleisti ugniagesių stabtelėjo tik pamatęs stovintį policijos ekipažą.
„Būna, kad mus radarai nufotografuoja. Tačiau nuotraukų negauname. Anksčiau turėdavome dar patvirtinti policijai, kad tikrai tuo metu vykome į iškvietimą. Tačiau pastaruoju metu to nebereikia“, – sakė R. Paulauskas.
Atvažiavus į Samylų kaimą teko paplušėti ieškant gaisro vietos. Anksčiau atvykusios ugniagesių komandos jau buvo nuardžiusios užsidegusio kamino apdailą ir užkirtusios kelią didesnei nelaimei.
„Atrodo, kad incidentas mažas, tačiau čia tradicinis atvejis šildymo sezono metu. Dėl tinkamai neprižiūrimų ar blogai įrengtų kaminų kyla daug gaisrų“, – pasakojo R. Paulauskas.
Ugniagesys papasakojo ir vieną dažnam tautiečiui sunkiai suprantamą detalę. Žmones dažnai piktina vaizdas, kai ugnį gesina viena komanda, o kita tuo metu automobilį jungia prie hidrantų.
„Žmonės dažnai pyksta, kad mes neva atvažiuojame be vandens. Taip tikrai nėra. Tiesiog tokia ugnies gesinimo taktika. Kol vieni lieja vandenį ir stabdo ugnies plitimą, kiti prisijungia prie neribotų vandens atsargų. Žinoma, būtų galima iškart išlieti visą vandenį iš dviejų automobilių, tačiau jei tokio vandens kiekio nepakaktų, ugnis įsisiautėtų dar labiau“, – neabejojo specialistas.
Pakrantė bijo potvynio
Komandai grįžtant iš gaisravietės R. Paulauskas sulaukė skambučio – Nerį sukausčius ledams, Radikių ir kelių kitų gyvenviečių žmonės ėmė baugintis esą kylančio vandens. Gyventojus galima suprasti – 2010 metais staiga pakilęs vanduo per naktį paskandino gyvenvietę. Iš kai kurių namų į valtis ugniagesiai žmones sukėlė per antrojo aukšto langus.
Tačiau kranto žvalgyba parodė, kad žmonių būgštavimai perdėti. Bent jau kol kas. Ne pirmą kartą potvynio grėsmę šioje vietoje vertinusiems ugniagesiams buvo aišku, kad pavojaus nėra.
„Kai tvarkėme apsemtą Radikių gyvenvietę, pastebėjome ant kalvelės su buteliu degtinės sėdintį ir džiūgaujantį žmogų. Paklausėm, kodėl jis džiūgauja. Gerokai apgirtęs žmogelis pirštu parodė į vieną labiausiai apsemtų namų ir paaiškino, kad potvynio dieną planavo šį namą pirkti ir jau turėjo atvežti rankpinigius“, – prisiminė R. Paulauskas.
Po potvynio žvalgybos grįžome į štabą I. Kanto gatvėje. Laukė ilgas ir ramus vakaras.
Kariuomenės tvarka
Belaukiant iškvietimų R. Paulauskas papasakojo apie operacijų vadovo darbą. Pareigūnas turi ne tik koordinuoti ugniagesių darbą, bet ir prižiūrėti tvarką.
„Niekada nepranešu, kai išvykstu į įvykio vietą. Vien tai, kad galiu bet kada neperspėjęs pasirodyti, ugniagesius verčia pasitempti. Jei atvažiavęs pastebiu ką nors negero, iškart tai aptariu su pamainos vadu. Paskui laukia dar vienas aptarimas, kur aiškinamės, kodėl buvo padarytos klaidos ar priimti netinkami sprendimai“, – pasakojo R. Paulauskas.
Operacijų vadovas neslėpė, kad neatsakingai į savo pareigas pažiūrėjusiems ugniagesiams kartkartėmis surengia netikėtas pratybas. Tarkime, vidury nakties, kai nėra iškvietimų, o pamaina miega, staiga tenka pašokti ir pagal normatyvus paruošti gesinimo įrangą. Tai atliekama itin greitai ir nesunkiai. Tačiau po pratybų sutvarkyti visas žarnas, paruošti automobilius prireikia valandos.
„O jei taip keletą kartų per naktį...“ – šyptelėjo R. Paulauskas.
Atsimena išgelbėtą vaiką
Ilgus metus įvairias pareigas priešgaisrinėje tarnyboje ėjęs vyras neslėpė, kad daugybė gaisrų, avarijų ir kitų kraupių įvykių greičiausiai nusėda pasąmonėje. Tačiau labiausiai operacijų vadovo atmintin įstrigo laimingai pasibaigęs įvykis.
„Kartą, kol atvažiavo medikai, gaivinau vieną vaiką. Atvykus jiems vaikas jau kvėpavo. Grįžome į komandą, visi džiaugėsi, kad išsaugota gyvybė. Tačiau man tada reikėjo užsirakinti kambaryje, kad niekas prie manęs nelįstų“, – išgyvenimus pasakojo ugniagesys.
Draudžiamas žodis
Įpusėjus nakčiai nusprendėme atsisveikinti – para kaip reta rami. Tačiau iškart gavau instrukciją, kaip atsisveikinti, kad nereiktų vėl susitikti nelaimės akivaizdoje.
„Tik nesakyk žodžio „iki“. Jei tik pasakysi, tikrai tuoj vėl susitiksime kokiame nors įvykyje, negalima taip atsisveikinti“, – perspėjo operacijų vadovo padėjėjas kapitonas Erikas Baltrimavičius.
