Premjeras A. Butkevičius, informuodamas apie derybas su „Gazprom“, pabrėžė, esą Lietuva už mažesnę dujų kainą nieko nesiūlys.
Prezidentė niekada nesusitiks su V. Putinu, nes Rusija nerodo noro atsisakyti „tono“. Tą patį galime pasakyti ir apie „Gazprom“.
Kodėl reikia nusileisti nieko nežadančiam A. Butkevičiui, ne tik nesiskiriančiam nuo pirmtako V. Kubiliaus, bet ir jį pralenkiančiam? A. Butkevičius ne tik ne siūlo, bet ir gąsdina peržiūrėsiąs rusiškojo dujų tranzito kainas per Lietuvos teritoriją į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį tarifus.
Lietuva ir toliau sėdės apkasuose ir atsišaudys. Realių permainų šiame užsienio politikos Rusijos atžvilgiu bare tikėtis sunku. Tai – V. Landsbergio nuostatų užsienio politikoje nuoseklus įgyvendinimas. Taip demonstruojamas Lietuvos užsienio politikos tęstinumas.
Kitaip tariant, jei V. Kubiliaus poziciją Rusijos atžvilgiu galime įvardinti šimtamilijonine žala Lietuvai, tai toks pat likimas netrukus ištiks ir A. Butkevičiaus politiką. Nėra jokių idėjų ir politinės drąsos naujai santykių su Rusija koncepcijai. Viskas lietuvių konservatorių dvasioje.
Tokią padėtį, veikiausiai, lemia baimė. Premjeras bijo prezidentės, dar labiau bijo konservatorių kritikos ir būti apšauktas Lietuvos interesų išdaviku. A. Butkevičių kankina „Marytės Melnikaitės“ sindromas – tylėsiu ir nieko neišduosiu. Lietuvos interesas yra suprantamas kaip atsparumas bet kokiems ryšiams su Rusija. Šio sindromo pagrindu tebėra mūsų dabartinį politinį gyvenimą vis dar persmelkiantis posovietinis mąstymas, esą alternatyva rezistencijai gali būti tik išdavystė.
Premjero A. Butkevičiaus atveju tai reiškia, kad vadinamieji slapti, tiesa, stebuklingai labai greitai viešais tapę pokalbiai su „Gazprom“, tėra tik politinė imitacija. Beje, šiame kontekste pasirodę pranešimai apie mūsų užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus raginimus kolegai iš Rusijos Sergejui Lavrovui suintensyvinti dvišalius santykius atrodo kaip komjaunuolio, ką tik nusileidusio iš Marso, paistalai.
Keista. Kol buvo A. Brazauskas, kairiesiems pavykdavo išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp konservatorių paranojos ir siekio palaikyti konstruktyvius santykius su Rusija. Šiandieniniai socialdemokratai ir jų lyderis, pakliuvę į „Pilėnų pinkles“, tokio balanso išlaikyti nepajėgia.
Prisiminkime. Ne taip seniai Lietuva teoriškai gyrėsi Europai ir net mėgino praktikoje skleisti savo kaip Rusijos ekspertės įvaizdį. Neblogai sekėsi. Tačiau šiandien mes galime girtis tapę tokia ES valstybe, kuri labiausiai bijo Rusijos ir nesugeba su ja adekvačiai bendrauti. Tai – Rusijos baimės kompleksas.
Dabartinė Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, sugeba šnekėti tik apie tai, kaip deda nežmoniškas pastangas atimti iš „Gazprom“ dujų vamzdynus Lietuvoje. Labai abejotina, ar pavyks. Juk „Gazprom“ paprasčiausiai gali savąsias „vamzdynų“ akcijas per(si)rašyti, pasinaudojęs, pavyzdžiui, ofšorinėmis kompanijomis. Nepamirškime tos aplinkybės, kad Lietuvoje „Gazprom“ nevaldo dujų vamzdynų. Lietuvoje daugiau nei pusę šių vamzdynų akcijų valdo Lietuva ir Vokietija, o ne Rusija. Šiame kontekste galime suprasti V. Landsbergį, bet sunku suvokti socialdemokratus, kodėl jie, užuot taręsi su Vokietija, konfrontuoja su Rusija.
Mūsų užsienio politikoje kur kas patogiau pliurpti prieš Rusiją, nei tartis su ES ir ES valstybėmis - narėmis. Klausimas mūsų premjerui: kodėl nesitarėme su Vokietijos kanclere A. Merkel dėl bendros ES dujų politikos Lietuvoje ir mūsų, ES ir Lietuvos, dujų vamzdynų valdymo?
Dar niekada Lietuva nebuvo taip izoliuota. Šalis tampa ES provincija blogiausia to žodžio prasme. Drąsaus, charizmatinio, gebančio prisiimti atsakomybę už šalies interesus lyderio trūkumas galų gale parodė situacijos tragiškumą lemtingose užsienio politikos srityse. Sunku Lietuvai tikėtis Europos Sąjungoje būti vertinamai kaip santykių su Rusija eksperte. Be politinės drąsos rezgant ryšius su Rusija, sunku tikėtis ir šviesių santykių su Lenkija. Po pusmečio konstatuosime, kad laukto proveržio Varšuvos kryptimi neįvyko.
Besiruošiant pirmininkavimui ES, taip pat jaučiamas visiškas idėjų vakuumas. Vienintelis dalykas, kurį Lietuva tikisi įgyvendinti – tai organizuoti Vilniuje ES Rytų partnerystės konferenciją.
Belieka stebėtis, kaip per kelerius metus Lietuva sugebėjo iššvaistyti užsienio politikos srityje sukauptą kapitalą ir tapti tik vieta, kurs vyks renginys.
Per kelerius pastaruosius metus Lietuva taip pasikeitė, kad nesugeba suformuluoti jokio svarbesnio, savojo nacionalinio intereso, kurio derėtų siekti pirmininkavimo ES metu.
Didžiausiu pasiekimu taps kriterijai, leidžiantys atsakyti, ar nepadarėme organizacinių klaidų (pvz., ar laiku išsiuntėme tinkamus vardinius pakvietimus konferencijų bei seminarų dalyviams).
Lietuvos užsienio politiką galutinai užvaldė valdiškas, biurokratinis džiaugsmas. Beje, ar ne tai simbolizuoja ramiai rūkstantis Lietuvos Respublikos Seimo Europos Komiteto Pirmininko Gedimino Kirkilo pypkės dūmas?
