Verta pažymėti, kad šis vizitas iš esmės turėtų būti vadinamas eiliniu. Ukrainos vadovas atvyko dalyvauti šeštajame dar 2002 metais įsteigtos Lietuvos ir Ukrainos prezidentų tarybos posėdyje.
Tačiau mūsų šalyje įvairūs politologai būtent šio vizito išvakarėse ėmė itin plačiai komentuoti Ukrainos pasirinkimo tarp Europos Sąjungos ir Rusijos geopolitinę reikšmę bei Lietuvai neva tenkantį svarbų vaidmenį.
Tuo metu Ukrainos politologas K. Bondarenka sugebėjo įžvelgti svarbų ženklą, kad V. Janukovyčius, kuris nuolat balansuoja tarp ES ir Rusijos, atšaukė vizitą į Maskvą, bet atvyko į Vilnių.
Vertinant tokiame kontekste, vizito rezultatai tikriausiai turėjo nuvilti. Lietuva prezidentės lūpomis iš esmės pakartojo tą patį, kas Ukrainai sakoma jau labai netrumpą laiką.
Pagrindinė D. Grybauskaitės žinia buvo ta, kad politinės opozicijos persekiojimas iš esmės užveria kelią tolesniems ES ir Ukrainos integracijos procesams.
Dar vienas signalas V. Janukovyčiui – Europos Sąjunga nesirengia pasiduoti kartais daugiau, o kartais mažiau maskuojamam Ukrainos šantažui.
Esą Kijevas vietoj bendradarbiavimo su Briuseliu gali pasirinkti santykių su Maskva stiprinimą ar net galimą stojimą į Rusijos dominuojamą muitų sąjungą.
„Noriu labai aiškiai pasakyti: atsakymas paprastas – abu susitarimai nesuderinami ir Ukrainai teks pasirinkti vieną arba kitą. Dalyvavimas muitų sąjungoje reikštų, kad laisvosios prekybos sutartis ir integracija į Europos Sąjungą užsidaro”, – neleido suabejoti D. Grybauskaitė.
Ką į tai atsakė V. Janukovyčius? Ogi iš esmės nieko. Tiesa, jis dar kartą deklaravo žodinį Ukrainos pasiryžimą stiprinti integraciją su ES.
Taigi apibendrinant būtų galima teigti, kad ir po vizito Vilniuje dėl integracijos su ES klausimu abi pusės liko tokiose pat pozicijose. Ukrainos lyderiai iš esmės atsisako žaisti pagal Europos Sąjungoje priimtas taisykles, o ES lyg ir nenusiteikusi daugiau nuolaidžiauti Kijevui.
Lietuvai tokia, šachmatų terminais tariant, pato situacija šiuo metu tikrai nėra palanki. Pirmiausia dėl praktinių diplomatinių priežasčių.
Mat pirmininkaudama ES Lietuva šių metų rudenį Vilniuje rengs vadinamąjį Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą. Ir jau senokai žinoma, kad norima jį vainikuoti Ukrainos ir ES laisvosios prekybos sutarties pasirašymu.
Ar verta tikėtis, kad per likusį laiką V. Janukovyčius ir visas dabartinis Ukrainos politinis elitas pakeis savo elgesį ir sudarys būtinas sąlygas šiai sutarčiai pasirašyti?
Galima, žinoma, rodyti optimizmą, tačiau, ko gero, realiau skamba politologo V. Sirutavičiaus žodžiai, kad mūsų politikai kartais pervertina Lietuvos galimybes paveikti padėtį Ukrainoje.
Šiuos žodžius tikriausiai reikėtų prisiminti ir tiems, kurie ragina Vilnių imtis daugiau iniciatyvos pakeisti ne Kijevo, o Briuselio požiūrį – esą jei nuolaidų nedaro Ukraina, galima jas daryti patiems.
Kad tik Rusija neįtrauktų Ukrainos į savo orbitą.
Tokie pasiūlymai pavojingi gali būti vien jau todėl, kad pakeisti ES poziciją būtų tikrai sunku, o tikėtina tokio žaidimo kaina – nemaža.
Pavyzdžiui, raginimai dėl geopolitinių priežasčių užmerkti akis prieš Ukrainos valdžios nepriimtiną elgesį ateityje gali atsirūgti, kai iš tiesų reikės atkreipti ES dėmesį į galbūt net Lietuvos interesus pažeidžiančius ar mums pavojingus nedemokratinės Rusijos ar Baltarusijos valdžios sprendimus.
Net ir geopolitine prasme raginimas aukoti principus dėl Ukrainos išlaikymo už Rusijos orbitos ribų gali kelti abejonių.
Juk pagrindinis tikslas iš esmės turėtų būti ne tiek susilpninti Rusiją, kiek išplėsti demokratijos, saugumo ir laisvosios rinkos dominavimo erdvę kuo toliau į Rytus. O pagrindinių ES žaidimo taisyklių nesilaikanti Ukraina tikrai negalėtų būti laikoma tokios erdvės išplėtimu.
Kas tokiu atveju lieka Lietuvai?
Svarbiausia, ko gero, atsisakyti „proginių” siekių ir lūkesčių. Tikrai nieko baisaus nenutiks, jei ES ir Ukrainos laisvosios prekybos sutartis šių metų rudenį Vilniuje nebus pasirašyta. Ypač jei patys nepakelsime lūkesčių kartelės tiek, kad nepasirašymas atrodys tarsi koks žlugimas.
Kita vertus, nereikėtų švaistyti energijos Lietuvai imantis Ukrainos advokatės vaidmens ir įtikinėjant Briuselį, kad nenorą laikytis ES taisyklių šiai šaliai galima atleisti.
Kas kita – pačios Ukrainos tarsi neslepiamas pageidavimas, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, toliau būtų savotiškos dialogo su ES tarpininkės.
Šis vaidmuo Lietuvai tikrai pagal jėgas ir galbūt net gali būti naudingas.
Tačiau ir šiuo atveju teks nepamiršti, kad viskas priklausys tik nuo Ukrainos. O Lietuva gali tik apsiginkluoti kantrybe. Ir net imdamasi tarpininkės vaidmens nuolat kartoti V. Janukovyčiui ar kitiems Ukrainos lyderiams tai, ką ir šį kartą pabrėžė D. Grybauskaitė: ES pozicija nesikeis, keistis gali tik pats Kijevas.
