Premjeras A. Butkevičius praėjusią savaitę garsiai pareiškė: reikia pagaliau stabdyti emigraciją!
Tai įvyko po Vyriausybės pasitarimo, kuriame aptartos 2013 m. prioritetinės ministerijų darbų kryptys. A. Butkevičius pabrėžė, jog svarbiausi prioritetai yra du – energetika ir emigracija.
Reikšdamas susirūpinimą dėl išsivaikštančios Lietuvos premjeras rėmėsi „vieno profesoriaus” analize, kurioje rašoma: jei emigracijos tempai ir toliau bus tokie kaip dabar, iki 2021 m. darbingo amžiaus žmonių skaičius sumažės kone ketvirtadaliu, o pensinio amžiaus piliečių padaugės 6 procentais.
Kaip naujoji valdžia mėgins išvengti tokių grėsmių? Kol kas tik aišku, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įpareigota parengti emigracijos mažinimo planą, kuriame išskirtinis dėmesys būtų skiriamas jaunimo nedarbui mažinti.
Kad Lietuva mažėja, silpnėja ir sensta, aišku jau seniai. Ne mažiau akivaizdu, kad šis procesas – daugelio, jeigu ne visų, pagrindinių socialinių, ekonominių ir netgi politinių problemų pagrindas.
Lietuvos nykimą liudija ir skaičiai. Pavyzdžiui, neseniai Statistikos departamentas paskelbė, jog šių metų pradžioje šalyje gyveno jau tik 2,979 mln. žmonių.
Prieš kelias dienas statistikai pažėrė dar keletą duomenų: per dešimtmetį vidutinis gyventojų amžius pailgėjo ketveriais metais – iki 41-erių, o pensinio amžiaus žmonės jau sudaro 21,4 proc. visų gyventojų.
Tik niekaip nesutariama dėl tikslių skaičių, kiek šalyje apskritai yra dirbančių žmonių – tokių, kurie dirba oficialiai, sąžiningai moka mokesčius į biudžetą.
Tačiau akivaizdu, kad ilgalaikės perspektyvos požiūriu Lietuva – užburtame rate. Darbingų ir dirbančių žmonių, mokančių mokesčius į biudžetą, vis mažėja, šešėlinė ekonomika nemenksta.
Visa tai virsta didėjančiomis socialinėmis problemomis, toliau stabdančiomis ekonominę raidą ir dinamiką.
Negana to, vis didėja socialinis bei ekonominis atotrūkis tarp provincijos ir kelių didžiųjų šalies miestų.
Vilniaus, Kauno, Klaipėdos savivaldybių ir apskričių teritorijose sukuriama didžioji dalis šalies bendrojo vidaus produkto, gaunamos didžiausios tiesioginės užsienio investicijos. Čia didžiausias vidutinis atlyginimas, be to, jo atotrūkis nuo daugumos kitų savivaldybių vidutinės algos toliau didėja.
Emigracijos, reemigracijos, nedarbo, vidutinio amžiaus rodikliai – iš esmės taip pat provincijos nenaudai.
Šių procesų nesugebėjo sustabdyti aibė ankstesnių „regioninės politikos” ar „tolydaus vystymosi” programų, ES ir biudžeto pinigai, naudojami tuštėjančiai provincijos infrastruktūrai.
Ekonominis bei socialinis šalies skilimas vis labiau atsispindi ir politiniuose procesuose. Apie dvi Lietuvas imta kalbėti dar per prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo vėliau per apkaltą pašalintas R. Paksas.
Dar garsiau apie tai prabilta po praėjusių Seimo rinkimų.
Dešinieji giriasi, kad jų pozicijos tvirčiausios didmiesčiuose, o kairieji nuogąstauja, jog jų atrama tampa tik provincija, ir kuria planus atsikovoti miestus.
Buvusi konservatorių vadovaujama valdžia į kai kurias šių problemų stengėsi žiūrėti paprastai. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau emigracija buvo laikoma neginčijamu blogiu, dešinieji skelbė, jog tai – gėris ir nauda.
Buvo aiškinama, jog į užsienį išvykę piliečiai lengvina naštą visai socialinei sistemai, skatina šalies ekonomiką ir vartojimą parsiųsdami dalį pinigų. Be to, po pasaulį pasklidę lietuviai esantys „globali Lietuva”, kuria reikia džiaugtis ir ja pasinaudoti.
Kita vertus, buvę valdantieji pirštu badė tik į oficialią statistiką, kuri liudijo, kad tuo ar kitu metu sąlyginai sumažėjo emigracija, padidėjo reemigracija, kiek pagerėjo gimstamumo ir mirtingumo santykis, sumažėjo nedarbas.
Tiesa, kartais ir iš pačios dešiniųjų stovyklos buvo girdėti pavojaus signalų bei raginimų nesisvaiginti oficialios statistikos nuotrupomis.
Pavyzdžiui, nemažą politinį vėją yra sukėlęs konservatorių statytinis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius V. Majauskas.
Jis viešai paskelbė, jog nevalstybiniame sektoriuje oficialiai ir skaidriai dirba vos 200–250 tūkst. žmonių, o oficialūs statistikos duomenys – apie 700 tūkst. – yra klaidingi.
Vėliau pareigūnas buvo priverstas švelninti savo poziciją, o valdžia toliau trimitavo apie neva sėkmingą kovą su nedarbu, šešėline ekonomika, „Sodros” deficitu ir būsimą itin sėkmingą pensijų reformą.
Žinoma, galimas ir filosofinis požiūris į šią fundamentalią problemą: nieko nepadarysi, tai natūralu, tad visa, kas įmanoma, – bent sušvelninti situaciją.
Bet naujoji valdžia, regis, demonstruoja, jog situaciją norėtų švelninti ne šiek tiek, o iš esmės. Telieka laukti, kad atsiras ne tik planų, bet bus ir veiksmų.
